Padėdami kitam, gelbėjame ir praturtiname save

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6,1-4)

Tai skaitinys, paimtas iš Kalno pamokslo. Neįprasto pamokslo, kuriame Jėzus nusižengdamas homiletikos taisyklėms, iš karto apžvelgdamas ir paliesdamas daugybę temų, tarsi paskubomis pažvelgdamas tai į vieno, tai į kito žmogaus širdį, išskaitydamas rūpesčius, į dienos šviesą iškeldamas nuodėmes bei duodamas konkrečias užuominas kaip vienoje ar kitoje situacijoje turėtume pasielgti. Viena iš daugybės paminėtų temų – labdara bei išmalda.

Tais laikais daugybė žmonių buvo priklausomi vien nuo aukų. Ne valstybės, bet kitų žmonių pareiga buvo pasirūpinti vargstančiais, pirmiausia, giminaičių, o jei tokių nėra – likusių tautiečių. Šiandieną tai jau yra tolimoje praeityje, nes buvo sukurta, gal dar nevisiškai ištobulinta sistema, kurioje valstybė prisiima pareigą pasirūpinti pačiais vargingiausiais piliečiais. Jėzaus laikais to nebuvo. Tikintys žydai, jei jiems gerai pasisekdavo verslas, sandėris ar šiaip – gyvenimas gerai susiklostydavo, savo aukomis stengdavosi pasirūpinti našlėmis, našlaičiais, neįgaliaisiais, badaujančiais ir šiaip – gyvenimo nuskriaustaisiais savo tautiečiais. Kas juos skatino tai daryti?

Vieni tai darė dėl tikėjimo, nuoširdžiai pildydami savo religines pareigas. Viena iš pareigų – pagal galimybes sušelpti vargstančius savo brolius. Kiti – tai darė šykščiai, nes buvo godūs, ir stengėsi ignoruoti šią savo pareigą. Įspausti į kampą, tai darė tik dėl akių, nes reikėjo kažką duoti, nes galvojo: ką apie mane pagalvos žmonės?.. Panašiai būna ir su aukojimu bažnyčioje. Yra aukojančių iš tikėjimo, iš dėkingumo Dievui, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie meta pinigėlį iš baimės, galvodami: jei to nepadarysiu, ką tada apie mane pagalvos žmonės, ypač mano kaimynai sėdintys iš kairės ir dešinės?… Tai yra aukojimas tik dėl akių. Nemanykime, kad taip aukojančių nebuvo ir Jėzaus laikais, tačiau ne ant tokių  labiausiai pykdavo Jėzus, bet ant tų, kurie tai darydavo norėdami pasipuikuoti, demonstratyviai, norėdami tokiu būdu išaukštinti save. Aukodamas didesnę sumą nei daugelis, jis širdyje galvoja: pasižiūrėkite į mane, visi išvyskite, koks aš esu dosnus, doras ir gailestingas. Jėzus sako: „jie jau atsiėmė savo užmokestį“, nes buvo pastebėti, buvo pagerbti, jų vardai ir aukos įrašytos į knygas, tačiau ar tokia auka buvo pagerbtas Dievas? Jėzus kalba: „dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį“.

Lietuviškas žodis „išmalda“ man primena apie tai, kad gali būti dar viena aukojimo arba aukojimosi priežastis. Tai – gero darymas, kylantis iš noro išmelsti arba išpirkti savo kaltę prieš Dievą.

Būna atvejų, kai žmogišką geruma mumyse pažadina patirtos bėdos ar nelaimės. Mes imame geriau suprasti tuos, kurie yra atsiduria panašioje bėdoje, pradedame užjausti, norime pagelbėti. Kartais Dievas pasinaudoja net mūsų kaltės jausmu. Tokiais atvejais imamės daryti gera tarsi norėdami išpirkti savo kaltę prieš Dievą arba atsidėkoti Dievui už parodytą gailestingumą. Nemanykite, kad aš nežinau liuteroniškos teologijos, kuri paremta apaštalo Pauliaus mokymu, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, vien iš Dievo malonės, o ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Aš tik noriu priminti vieną dalyką, be kurio niekada negalėsime tapti gerais krikščionimis: be susitaikymo su artimu. Prieš susitaikant su Dievu, turime susitaikyti su savo artimu, o jei to reiki susitaikymui – gražinti skolas už padarytą žalą (jei tai – iš vis dar yra įmanoma): „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,  palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mt 5,23-24)

Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli. (1 Jn 3,10)

Šis aspektas labai gražiai atsiskleidžia Jėzaus susitikime su muitininkų viršininku ir turtuoliu Zachiejumi. Po to kai Jėzus pastebėjo jį įlipusį į medį, užeina į jo namus, pamoko, sujaudina jo širdį, evangelistas rašo apie Zachiejaus reakciją: Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19, 8-10)

Zachiejus žino ir net nebando išsiginti, kad jo turtai nebuvo sukrauti sąžiningai, todėl duoda pažadą, paaukoti pusę turto ir atlyginti (jei tai – vis dar įmanoma) visiems jo nuskriaustiesiems keturgubai. Aš nežinau ar Zachiejus ištesėjo savo pažadą, nes apimti emocijų ir sujaudinti, mes daug ką pažadame, o po to imame gailėtis, nebenorime vykdyti savo pažadų Viešpačiui. Aš to labai to tikiuosi, ir tam turiu rimtą pagrindą. Viešpats mato, kad Zachiejus tai kalbėjo ne dėl akių, ne norėdamas pasipuikuoti, bet tai buvo rimtas Zachiejaus apsisprendimas, todėl Viešpats sako, kad šiandien išganymas atėjo ir į šio muitininko namus. Zachiejus pajuto didelį norą susitaikyti su nuskriaustaisiais ir Dievu, atlyginti už patirtas dėl jo skriaudas, kad ir jo būtų pasigailėta. Atidavęs pusę turto ir atlyginęs keturgubai Zachiejus pilnai galėjo likti skurdžius… Kuomet šitiek atiduodi, kad įvyktų susitaikymas su Dievu ir artimu, Jėzaus malonė niekada nebetaps „pigia malone“, nes ji tiek daug kainavo ne tik Viešpačiui, praliejusiam savo kraują ant kryžiaus už mus, bet ir Zachiejui. Ta malonė, kuri kainuoja tik Viešpačiui, tačiau nieko nekainuoja mums, tampa „pigia malone“.

Krikščionys, kurie prieš įtikėjimą buvo pasiekę gyvenimo dugną, kaip susitarę tvirtina: darydamas gera kitiems, aš noriu padėti sau. Mane tai labai nustebino. Gal iš tiesų to iš mūsų ir laukia Kristus, kad darydami gera, pirmiausia, siektume padėti ne tam vargingam žmogeliui, bet pradėtume nuo savęs: stengtumės visų pirma padėti sau? Kaip tai stipriai pakeistų mūsų pastangas, kurias įdedame, mūsų mintis, su kuriomis tai darome ir net – mūsų veiklos pobūdį!

Pavyzdžiui, kuomet savęs klausiame, kodėl aš sekmadieniais turėčiau vaikščioti į bažnyčią? Atsakykime sau: visų pirma, aš ateinu dėl savęs, nes jei neateičiau, nuskriausčiau patį save. Jei nuspręsčiau nebevaikščioti į bažnyčią, tikrai taip nenubausčiau kuo nors man neįtikusį kunigą ar kaip nors netinkamai pasielgusį bažnyčioje žmogų, o juo labiau – Viešpatį. Vienintelis žmogus, kurį tokiu būdu galiu nubausti – būsiu aš pats! Neateidamas į bažnyčią, neišgirsiu evangelijos žodžių, per kuriuos Viešpats nori pasakyti man kažką labai svarbaus, nedalyvausiu su kitais tikinčiais sakramento bendrystėje, todėl tapsiu tarsi sūnus ar duktė kurie nebenori bendrauti su kitais šeimos nariais, savo likusia šeima. Kaip aš toks tapęs galėčiau patikti Viešpačiui?

Antras pavyzdys yra susijęs su aukojimu. Aš nežinau kokių minčių lydimi atveriate savo pinigines aukojimui. Žinau tik tai, kad aukoti turėtume ne dėl kunigo, ir ne dėl to, kad šį sekmadienį pamokslas patiko labiau nei praėjusį (todėl dabar aukos renkamos prieš pamokslą, po tikėjimo išpažinimo!), ir ne todėl, kad sušelptum vargšą kunigą, kuris jau kažin kiek metų negali sau leisti nusipirkti patinkamą knygą ar geresnį drabužį, ir ne dėl pastato, kuris kaip kokia besotė pabaisa (nors galime palyginti ir su gražuole žmona ar jaunąją, jei taip labiau patinka) suryja visus mūsų sunkiai uždirbtus pinigus, nes kad ir kiek į jį jų dėtume, vis vien bus ne gana. Kiekvieną sekmadienį duodamas auką, kurios man ne gaila, aš tai darau tai tik dėl savęs, kad per mūsų surinktas aukas bažnyčia galėtų ką nors gero padaryti dėl manęs ir mano vaikų! Kad man ir mano vaikams būtų skelbiamas Dievo žodis bei teikiami sakramentai, kad atėjęs į savo tėvų ir protėvių aukomis statytą bažnyčią, visada galėčiau joje rasti atgaivą savo sielai ar dvasiai.

Mielieji, žinokite, kad jūsų aukos suteikia jums teisę, kuria noriu paraginti aktyviau naudotis; teisę  pasidalinti mintimis, pasvarstymais, kaip turėtų būti tvarkomasi bažnyčioje, kaip ekonomiškiau naudojami jos finansiniai resursai, kaip ir kokiais dalykais ji galėtų geriausiai pasitarnauti jūsų asmeniniuose dvasiniuose poreikiuose arba padėti jūsų vaikams, kokių dar iniciatyvų galėtų imtis kunigas kartu su kitais tikinčiaisiais. Be jūsų aktyvaus dalyvavimo, o juo labiau be jūsų aukos ir aukojimosi, jūs netenkate šios svarbios savo teisės, ir belieka pasitenkinti tik tuo, ką bažnyčia šiuo metu yra pajėgi jums pasiūlyti… Tad nesiskųskite, jei bažnyčia nešildoma, jei ji nėra idealiai nesutvarkyta, kad lupasi dažai ar byra tinkas, kad per skubėjimą ir daugybę darbų kunigų pamokslai neapmąstyti iki galo, neišgyventi širdyje, nepakankamai gilūs, kad nedarome ar nepajėgiame padaryti, ką daro krikščionys kitose bažnyčiose ar net – kitose šalyse….

Vieną dalyką aš pats sau supratau per šias kelias pastarąsias dienas. Jei nebūčiau tapęs kunigu, aš nebūčiau toks geras krikščionis (nors nelabai liežuvis apsiverčia save vadinti geru ar pavyzdingu krikščionimi). Jei nebūčiau tapęs kunigu, nebūčiau įpareigotas švęsti sekmadienio, gilintis į šv. Raštą ir pan. Iš to, pirmiausia, aš pats gaunu be galo daug dvasinės naudos, nors ir ne visada yra lengvos šios pareigos.

Jėzus primena, kad turėtume siekti ne tiek atlygio iš žmonių, kiek – iš Dievo. Šio atlygio turėtume siekti labiau už visa. Dievas pamato gerumo darbus net daromus slaptoje. Tai tokie darbai, kurie daromi ne dėl mūsų puikybės, bet Dievo garbei. Gal būt žmonės jų nepastebės ar tinkamai neįvertins, nepadėkos gėlėmis ar diplomais, padėkos raštais, tačiau juos tikrai pastebės mūsų dangiškas Tėvas. Jis pagelbės šiuose darbuose, o vieną dieną – atsilygins pačiu nuostabiausiu atlygiu – pagerbimu Danguje.

2013.08.25 Šilutė