Palyginimas apie muitininką ir fariziejų

Savo mokiniams ir klausytojams kartais Jėzus prabildavo palyginimais. Šie pamokymai vėliau tapo pačiais gražiausiais evangelijų perlais, savo išminties gilumu stebinančiais iki šių dienų.

Palyginimų tikslas, iš pirmo žvilgsnio, labai paprastas – parodyti skirtumą. Skirtumas – tai ta maža dalelytė, likusi atėmus vieną dydį iš kito. Skirtumas rodo kiek nedaug vienas dalykas, dydis ar žmogus skiriasi nuo kito. Pavyzdžiui, jei liniuotė parodo vos centimetru daugiau, vadinasi tu esi aukšesnis, o jei mažiau – žemesnis. Jei svarstyklės parodo kilogramu daugiau, vadinasi tu esi sunkesnis (nebūtinai storesnis!), o jei mažiau – lengvesnis. Jei tavo metų skaičius didesnis, vadinasi esi senesnis, o jei mažiau – šiek tiek jaunesnis. Dėl vienų mūsų skirtumų – gramų, centimetrų ir mėnesių – vertėtų nustoti tiek daug rūpintis, o dėl kitų, ypatingai – dvasinių trūkumų, derėtų rimčiau susimąstyti.

Labai lengva įsijausti į įvairiausius skaičiavimus, planavimus, machinacijas, o dar lengviau – pasiduoti begaliniam troškimui turėti vis daugiau ir daugiau, arba tai, kas tau nepriklauso ir niekada negalės priklausyti. Įvairiausios rūšies nuodėmingos užgaidos ir troškimai –  tai pragaro ugnies liežuviai, mus deginantys iš vidaus. Jėzus neneigia, kad mums gyvenime reikia nemažai dalykų, todėl juos ir sukūrė Dievas, tačiau materialinę gerovę mes per dažnai ir per daug sureikšminame. Viešpats moko: „ per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. <…> Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mt 6,25.33) Ne visada gyvybė, sveikata ir laimė priklauso nuo turto.

Palyginimuose Viešpats nevengia atidengti ne tik savo priešininkų, besipuikuojančių savo šventumu, bet ir savo ištikimiausių sekėjų, silniausias ir nuodėmingiausias vietas, taip patvirtindamas apšatalo Pauliaus žodžius, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ (Rom 3,23-24). Jei Viešpaties Įsakymai yra tarsi veidrodis, kuriame mes pamatome kokie esame ir kokie turėtume būti, tai palyginimai – tarsi padidinamasis stiklas, kurime mes esame iki galo ištiriami, išbandomi, išvystame visus savo defektus, net – vidinius arba dvasinius. Pasirodo, kad net maži bei nereikšmingi mūsų akyse dalykai (skirtumai), mus daro šventesniais arba paverčia nusidėjėliais, teisesniais arba – padaro nedorėliais. Esmė gali būti vien tik netinkamai ištartame žodyje, netinkamame sprendime, tikėjimo ar pasitikėjimo Viešpačiu stokoje…

Luko evangelijoje (Lk 18,9-14) Jėzus pateikė vieną trumpą, bet labai svarbų palyginimą. Tai palyginimas apie du žmones: fariziejų ir muitininką. Fariziejus – tai pamaldus ir doras žmogus, noriai pildantis visas religines prievoles, savo krašto ir tikėjimo patriotas. Muitininkas – visiška patriotiškai nusiteikusio žmogaus priešingybė. Prie to, jis dar ir materialistas, suktas bei godus žmogus. Atrodytų, viskas – aišku. Šie du žmonės skiriasi vienas nuo kito kaip diena ir naktis, kaip šventasis nuo nedorėlio. Tačiau kartais, pasirodo, kad skirtumas tarp puolusio ir visomis jėgomis besistengiančio gyventi šventesnį gyvenimą žmogaus nėra toks didelis, kaip bandome įsivaizduoti arba save įtikinti.

Jėzus pastebi, kad net gi „muitininkams“ arba „mokesčių rinkėjams“ kartais ima ir prabyla sąžinė. Šis sąžinės balso protrūkis tampa puikia proga „fariziejams“ pasipuikuoti savimi, savo teisumu, pasirinkto gyvenimo teisingumu. Fariziejus maldoje ėmė girtis prieš Dievą savimi ir tuo, kaip jis pareigingai atlieka visas savo religines pareigas. Nenustebčiau, kad tą dieną jis sugrįžo namo labai savimi patenkintas, kadangi jis nėra toks „kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba va kaip šis muitininkas“. Lygindamas save su muitininku, jis pamatė savo išskirtinumą, šventumą, ir tas vaizdas – pasirodė jam labai mielas jo širdžiai. Tuo tarpu Jėzus sako, kad šis konkretus žmogus – fariziejus – tą dieną be šio savanaudiško pasitenkinimo nieko daugiau negavo.

Aš nežinau, kokia nelaimė, būsimų ar besiartinančių įvykių baimė, tapo muitininko maldos ir atgailos priežastimi. Muitininkas ilgą laiką stovėjo atokiai, nuleidęs akis, be jokios pirmykštės puikybės ženklų. Jis meldėsi, mušdamasis į krūtinę (tai – toks begalinio nusižeminimo ženklas), ir maldavo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Jėzus, sakydamas, kad „šitas nuėjo į namus nuteisintas“, nori parodyti kokia didinga yra atgailos galia, ir kaip per ją veikia Dievo malonė bei gailestingumas! Tiesa, mes nežinome, ar išėjęs iš šventyklos, jis pasijautė bent kiek geriau, ypač po tokios uoliojo fariziejaus maldos! Nenustebčiau, kad muitininkas išėjo su dar labiau apsunkinta ir sužeista širdimi, nusivylęs Dievu ir žmonėmis… Jei bandytume dėl to priekaištauti fariziejui, jis be jokios sąžinės graužaties atsikirstų: taip jam ir reikia, nes jis to nusipelnė, ir – formaliai žvelgiant jis būtų teisus! Ne Dievas, ne aplinka, bet mes patys dažniausiai esame mus užklupusių bėdų kaltininkai! Tik va, čia į paviršių išlenda pranašų taip dažnai pasmerkto žmogaus – fariziejaus – širdies kietumas, gailestingumo ir meilės artimui trūkumas.

Man dažnai būna labai neramu mūsų meilės bei užuojautos trūkumo vienas kitam, mūsų nesugebėjimo susikalbėti, suprasti, užjausti, palaikyti vienas kitą, ypač tuomet, kuomet pats Dievas duoda postūmį, nukreipdamas nusidėjėlį tinkama linkme. Kažin kiek kartų per gyvenimą, to net nežinodami, esame papiktinę silpno tikėjimo žmogų? Kiek kartų esame sutrukdę Dievui užbaigti jo pradėtą gerą darbą, ir tik todėl, kad savo akyse norėjome pasijausti šventesni ir geresni?

Šį palyginimą taikydami praktiškai, pirmiausia, turėtume save pastatyti į fariziejaus vietą. Kaip ir fariziejams, taip ir mums, evangelistas Lukas nori priminti, kad neturėtume per daug pasitikėti savo išoriniu teisumu ir šventumu, nes dar yra ir vidinis teisumas, o Viešpats pajėgus ištirti, pasverti ir įvertinti net širdį bei mintis! Kaip sako evangelistas, tai turėtų užkirsti kelią bet kokiai pagundai imti niekinti kitus, kurie mūsų akyse nėra pakankamai geri ir dorybingi, nes sulaužė nusistovėjusias visuomenės normas, pasidavė turtų ar panašių dalykų žavesiui, pasirodė už mus dvasiškai silpnesni.

Fariziejumi tampama ir tuomet, kai tampi toks patenkintas savimi ir savo gyvenimu, kad nebematai daugiau jokio poreikio ieškoti Dievo gailestingumo ir atleidimo. Tačiau pabandę savo pamaldumą lyginti su uoliausiais Jėzaus laikų fariziejais, jų reglingumu, pamatome, kad taip dažnai nepasnikaujame kaip jie, dauguma nebeaukoja dešimtinės, kaip tai darė jie, taip uoliai nesilaikome šventumo nuostatų, lengvai pasiduodame kompromisams. Uoliųjų fariziejų akyse atrodome kaip muitininkai ir pagonys.

Kuomet evangelistas sugėdina mus, prilygindamas fariziejams, ir pačius apima noras vis labiau save tapati su muitininkais ir nusidėjėliais, kurių buvo ar bus ateityje pasigailėta. Tačiau Viešpats prabyla apie muitininko nuteisinimą ne todėl, kad labiau mėgtų nusidėjėlius už fariziejus, bet todėl, kad nori parodyti, kiek daug nusidėjėlyje gali pakeisti Dievo malonė ir kaip retai, tapę nusidėjėliais, ja pasinaudojame. Pasilikdami nusidėmėje, neišnaudojame visų Dievo duotų mums galimybių, lengvai atkrintame…

Visada legviau būti savimi patenkintu fariziejumi, nei nuteisintu muitininku, kuriam dovanotas nusižengimas! Priežastis paprasta: išvydę savyje muitininką arba panašų didį nusidėjėlį, ilgam nustojame jausti gyvenimo pilnatvę, vis dažniau imame save smerkti, kaltinti, niekinti, abejoti savo išganymu. Kartais tenka iš naujo mokytis gyvenimo džiaugsmo. Tenka naujai išmokti pamilti save ir Viešpatį, už mus aukojusį savo gyvybę, mus pamilusį tokius, kokie iš tiesų esame. Tačiau pažinę Viešpatį, kokį jį pažino su juo pasilikę ir dėl jo mokymo pasikeitę muitininkai, plėšikai, paleistuvės ir kitokio plauko nusidėjėliai, būtent – kaip savo Atpirkėją ir Gelbėtoją, šis pažinimas tampa tuo Viešpaties pažinimu, kurio nebesinori jau nė už ką atsisakyti ir paleisti.

Vienoje liuteronų pamėgtoje giesmėje giedame:

Taigi imk mano ranką ir vesk mane,
Kol amžius čia patenka ir danguje,
viens eiti nenorėčiau ir nė žingsnio,
kur tu eini vis eičiau su tavimi.

Ypatingai man prasmingas ir viltingas yra posmelis:

Nors ir nejausčiau Tavo aš galios čia,
Lydi malone savo ir naktyje.
Paimki mano ranką ir vesk mane,
Kol čia gyventi tenka ir danguje.

2013-08-24 Šilutė