Martynas Liuteris: Jums gimė Gelbėtojas!

Dr. Martynas Liuteris

Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.

Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose”. Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: “Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!” (Lk 2 , 1-14).

1457 m. vokiečių tapyba.

Tai ištrauka iš evangelijos pagal Luką apie mūsų Viešpaties Kristaus gimimą ir angelo, paskelbusio, kas yra tas gimęs vaikelis, žinią. Patyrinėkime šią angelo žinią.

Gimė kūdikis, kuris yra Viešpats ir Gelbėtojas. Nelengva tikėti, kad šis kūdikis, gimęs iš Marijos, yra tikrasis Dievas, kaip sunku žmones įtikinti, jog Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę, kurį garbina visi angelai, gimė iš mergelės.

Kodėl Jis gimė ir kieno Viešpats bei Gelbėtojas Jis yra? Angelai paskelbė, kad gimė Viešpats ir Gelbėtojas. Daug dvasininkų ir mokslininkų sako tą patį, tačiau tvirtina tai tik tol, kol tai yra pelninga ir garbinga. Tačiau tam, kad kas pasakytų: “Jums gimė”, kaip tai pasakė angelas, reikalingas tikėjimas, kurį mes ir turime pamokslauti. Tačiau negalime apie tai pamokslauti taip, kaip mes to norėtume. Kas gali suvokti visą prasmę šių evangelisto žodžių: “Gelbėtojas, kuris yra Viešpats”, ir “jums”?!

Tikinčių, jog Kristus yra Viešpats, Gelbėtojas ir mergelės Sūnus, yra daug. Aš taip pat tuo niekada neabejojau. Tačiau jei šie žodžiai yra tik mano mintyse, jie neturi tvirtų šaknų. Mes esame tikri, jog tai paskelbė angelas, tačiau tai nesuteikia tvirto tikėjimo. Dažnai žmogui sunku suvokti dvi puses: pirma, kad Kristus yra žmogus, ir antra, kad Jis taip pat yra Gelbėtojas, Viešpats ar Karalius. Tai turi būti apreikšta iš dangaus. Kas iš tiesų tiki vienu, tiki ir kitu.

O kas yra tie, kuriems buvo paskelbta ši džiaugsminga žinia? Tai silpni ir nuodėmių naštos prislėgti žmonės, kaip tie piemenys, kuriems šią žinią paskelbė angelai, taip leidę didiesiems Jeruzalės valdovams, kurie jos nebūtų priėmę, eiti miegoti.

Tačiau turime tikėti, kad Kristus yra ne tik mergelės Sūnus, bet taip pat ir angelų Viešpats bei žmonių Gelbėtojas. Bet kas: fanatikai, sektantai ir despotai – gali suprasti žodžius, bet jei jie kyla ne iš širdies, kyla tik iš girdėjimo, jie ir lieka tik informacija. Tai, deja, nėra tikėjimas. Tai tik įsiminimas to, kas buvo išgirsta, ir niekas nerizikuoja dėl to savo gyvybe ar garbe.

Ir vis tik mes turime pamokslauti paprastiems žmonėms, kuriems pamokslavo angelas. Mes pamokslaujame tai, kad suprastume, ko nori angelas.

Marija pagimdė vaikelį, maitino ir augino jį, o Tėvas danguje džiaugėsi savo Sūnumi, gulinčiu ėdžiose ar motinos glėbyje. Kodėl Dievas tai padarė? Kodėl Marija sergėjo vaikelį, kaip savo vaikus sergi visos motinos? Ir čia protas sako: kad atiduotume garbę motinai. Tačiau šis tekstas iš evangelijos pagal Luką nė nekvepia motinos garbinimu, nes angelas sako: Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus (Lk 2, 10-11).

Žinoma, negalima pamiršti motinos dalies, nes kur kas nors gimsta, ten būtinai turi būti ir motina, bet vis dėlto išdrįskime savo tikėjimą sudėti ne į motiną, bet tik į faktą, kad gimė vaikelis. Ir angelas troško, jog mes pamatytume ne ką nors kita, bet tą gimusį vaikelį, kaip ir patys angelai, tarsi būtų akli, matė tik iš mergelės gimusį vaikelį ir troško, kad tas vaikelis būtų vertinamas labiau už visus sukurtus daiktus, kad daugiau nematytume nieko: nei arfų, aukso, turtų, nei garbės ar valdžios – nieko, ką vertintume labiau už šią žinią.

Nes net jei aš priimčiau tai, kas neįkainojama ir geriausia pasaulyje, tai vis vien neatstotų Gelbėtojo. Tai nė akimirkai negalėtų išgelbėti manęs iš mano silpnumo, negalėtų manęs paguosti, gulint mirties patale, ir tuo labiau išvaduoti bent iš mažiausios nuodėmės ar pačios mirties. Turiu palikti visus sukurtus dalykus. Niekas: nei saulė, mėnulis ar žvaigždės, nei visa kūrinija ar gydytojai, imperatoriai, karaliai, išminčiai ar galiūnai negali man padėti. Mirdamas gali matyti tik juodą tamsą, bet štai šviesa – Šiandien jums gimė Gelbėtojas! (Lk 2, 11) – nušviečia mane ir pripildo visą dangų bei žemę.

Gelbėtojas padės man, kai visi manęs išsižadės. Ir kai dangus, žvaigždės ir visa kūrinija žvelgs į mane pasibaisėję, danguje ir žemėje aš matysiu tik šitą vaikelį. Ši šviesa, skelbianti, jog Jis yra mano Gelbėtojas, taip stipriai turi apšviesti mano akis, kad galėčiau pasakyti: Marija, tu pagimdei šį vaikelį ne sau vienai. Nors tu ir esi Jo motina, nors ir laikei Jį savo rankose, maitinai ir vystei, šis vaikelis priklauso ne tik tau. Aš apsuptas didesnės garbės. Tavo garbė susijusi su tavo motinyste, suteikiant šiam kūdikiui kūną, tačiau tu laikai mano lobį. Niekas – nei žmogus, nei angelas – niekas nepadės man, tik šis vaikelis, kurį tu, Marija, laikai savo rankose. Jei žmogus galėtų pamiršti visa, kas jis yra, bet nepamirštų šio vaikelio, ir jei jam viskas – pinigai, turtai, valdžia ar garbė- išnyktų tamsybėse, ir jis imtų laikyti nieku visa žemėje, lyginant su šiuo vaikeliu; jei dangus su žvaigždėm ir žemė su visa savo galybe bei turtais taptų jam niekuo, toks žmogus turėtų tikrą pelną ir ši angelo žinia atneštų jo gyvenime vaisių.

Turi ateiti laikas, kai staiga visa praras savo vertę ir mes prisiminsime tik šią angelo žinią: Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas (Lk 2, 10-11).

Štai koks yra tikėjimas, kurį pamokslaujame. Fanatikai, tiesa, pasičiumpa sau angelų žodžius, bet aiškiai matosi, kiek nuoširdūs jie yra: jie priima Žodį tik kaip popieriaus skiautę. Popierius negali nieko daugiau, tik saugoti tai, kas ant jo užrašyta, kad kiti galėtų perskaityti, bet jis vis tiek lieka popierius. Taip mes perrašome ką nors nuo vieno popieriaus lapo ant kito; mano kalbamas Žodis skamba jūsų ausyse, bet jei jis nepasiekia jūsų širdies, šis didžiausias turtas daro tik žalą… Nors žmonės galvoja, jog jie yra krikščionys ir mano, jog todėl, kad ant popieriaus užrašyta: “Šiandien jums gimė Gelbėtojas”, jie turi būti išgelbėti, tačiau liepsna sudegina popierių…

Tikėjimas širdimi svarbiausias dalykas, kuris skiria mus nuo visų stabmeldžių. O, žmogau, kad tu ne tik sužinotum, jog iš mergelės gimęs Kristus yra Viešpats ir Gelbėtojas, bet ir priimtum šį faktą, jog Jis yra tavo Viešpats ir Gelbėtojas, ir galėtum savo širdyje girtis: “Aš išgirdau Žodį iš dangaus, kuris sako: Šis kūdikis, gimęs iš mergelės, yra ne tik savo motinos sūnus. Jis gimė dėl manęs. Angelas juk pasakė: Jums gimė Gelbėtojas”. Tada privalai pasakyti: Amen, dėkoju Tau, brangus Viešpatie.

Bet tada įsikiša protas: “Kažin… Aš tikiu, jog Kristus, gimęs iš mergelės, yra Viešpats ir Gelbėtojas; Jis, žinoma, padėjo Petrui ir Pauliui, bet kažin ar Jis gimė dėl manęs, nusidėjėlio…”

Tačiau tikėti, kad Jis gimė dėl jūsų, nepaprastai svarbu. Jis gimė ne tam, kad aš galėčiau tik garbinti motiną už tai, jog Jis gimė iš mergelės. Taip, ši garbė priklauso tik jai ir neturėtume to paniekinti, nes angelas pasakė: Palaiminta tu tarp moterų! (Lk 1, 28). Tačiau negalime paneigti ir to, kas yra parašyta: Šiandien jums gimė Gelbėtojas. Dievas buvo suinteresuotas ne tik tuo, kad Jis gimtų iš mergelės, – Dievas mąstė žymiai plačiau. Ir Marija pati gieda: Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą (Lk 1, 54). Ji giedojo ne apie tai, kad aš jį pagimdžiau, būdama mergelė, bet kad Jis gimė jums, dėl jūsų gerovės, o ne dėl mano garbės.

Susiimk ir ištirk save, ar iš tiesų esi krikščionis! Jei gali giedoti: Sūnus, apie kurį sakoma, jog Jis yra Viešpats ir Gelbėtojas, yra mano Gelbėtojas; ir jei gali patvirtinti angelo žinią ir jai pritarti, jei tiki ja visa širdimi, tada tavo širdis bus kupina užtikrintumo, džiaugsmo bei pasitikėjimo, ir tu pernelyg nesirūpinsi dėl brangiausių ir geriausių dalykų, kuriuos gali pasiūlyti šis pasaulis. Tuomet iš pačių širdies gelmių gali sakyti: “Marija, kilnioji, švelnioji mergele, tu pagimdei kūdikį, – Jis man brangesnis nei rūbai ar pinigai, kūnas ar gyvybė, – ir tu esi arčiausiai tos brangenybės, nei kas nors kitas danguje ir žemėje, kaip sakoma ir psalmėje: Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs (Ps 73, 25)”.

Jūs esate matę, kaip žmogus džiaugiasi, gavęs drabužį ar pinigų, tiesa? Tačiau kiek daug yra tų, kurie šaukia ir šokinėja iš džiaugsmo, girdėdami angelo žinią: “Šiandien jums gimė Gelbėtojas”? Iš tikrųjų dauguma žiūri į tai, kaip į privalomą pamokslą, o išklausę palaiko jį nereikšmingu ir gyvena kaip ir anksčiau. Tai rodo, jog mes neturime tikėjimo: mes netikime, nei kad mergelė pagimdė Sūnų, nei kad Jis yra Viešpats ir Gelbėtojas.

Kai aš galiu pasakyti: “Aš priimu šią žinią, nes angelas pasakė, kad ji skirta mums”, ir jei tikiu tuo visa širdimi, aš nesiliausiu mylėjęs motinos Marijos ir, tuo labiau, vaikelio, o ypač Tėvo. Jei tai tiesa, kad vaikelis gimė iš mergelės ir gimė dėl manęs, vadinasi, mūsų Dievas nėra piktas, ir aš galiu jausti, jog Tėvo širdis džiaugiasi, o mano širdyje nėra liūdesio. Nes jei angelas pasakė tiesą, – kad Jis yra mūsų Viešpats ir Gelbėtojas, – kaip pakenkti mums gali nuodėmė? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8, 31). Didingesnių žodžių nei šie negaliu pasakyti nei aš, nei angelai ir net Šventoji Dvasia. Apie tai yra sukurta pakankamai daug nuostabių giesmių, kurių mielai klausau, bet kol tai neteikia man džiaugsmo, tol tikėjimas silpnas arba jo išvis nėra. O tai rodo, jog aš vis dar netiki angelu ir jo skelbta žinia…

Kai kurie dvasininkai vis dar nori išlaikyti mišias, maldas šventiesiems ir jų išgalvotus darbus, per kuriuos mes turėtume būti išgelbėti. Tačiau tai tas pats, kas sakyti: “Aš netikiu Gelbėtoju ir Viešpačiu, kurį pagimdė Marija”. Jų širdys turi kitą gelbėtoją. Panaši situacija ir vienuolynuose. Ten mums primenama: jei nori būti išgelbėtas, nepamiršk laikytis Pranciškaus taisyklių ir nuostatų, tada Dievas bus tau gailestingas!

Tačiau juk pakankamai aiškiai buvo pasakyta, kad mūsų Gelbėtojas gimė ir buvo paguldytas ėdžiose! Na, bet jei yra koks nors kitas dalykas, kuris gali mane išgelbėti, tai aš teisingai vadinsiu jį savo gelbėtoju. Jei išgelbėti gali saulė, mėnulis ar žvaigždės, aš galiu juos vadinti gelbėtojais. Jei šv.Bartolomiejus, šv.Antanas, šv.Jokūbo aplankymas ar geri darbai gali išgelbėti, tada jie yra mano gelbėtojai. Jei išgelbėti galėtų šv.Pranciškus, jis būtų mano gelbėtojas. Tačiau kas tada liko iš tą dieną gimusio vaikelio, kurį angelas vadina Viešpačiu ir Gelbėtoju, garbės? Jei aš iškeliu ir garbinu kitus gelbėtojus, nesvarbu, kas tai būtų, o ne šį vaikelį, tada Jis nėra Gelbėtojas. Tačiau tekstas sako, jog Jis yra Gelbėtojas! Ir jei tai tiesa, – o tai yra tiesa, – tada visi kiti tepasitraukia.

Tas, kuris išgirs angelo žinią ir ja patikės, išsigąs kaip piemenys. Tiesa, man nelengva tikėti, kad galiu džiaugtis šiuo turtu ir nesiremti jokiais savo nuopelnais…

Prisiminkime, giedokime ir mokykimės, kol dar yra laikas! Bijau, kad ateis laikas, kai mums neleis viešai skelbti, tikėti ir giedoti šios žinios.

Taigi tikėkime ne tik tuo, kad Jėzus yra Marijos Sūnus, tikėkime, kad tas, kuris guli mergelės glėbyje, yra mūsų Gelbėtojas! Priimkite tai ir dėkokite Dievui, kuris taip myli jus, jog siuntė jums Gelbėtoją. Ir kaip ženklą Jis pasiuntė iš dangaus angelą paskelbti, jog daugiau nieko nebūtų pamokslaujama, tik tas vaikelis, kuris yra Gelbėtojas. Mes privalome Jį pripažinti ir priimti; išpažinti Jį kaip savo Gelbėtoją kiekvienoje bėdoje. Šaukimės Jo ir niekada neabejokime – Jis išgelbės mus iš visų nelaimių. Amen.

Paruošta pagal pamokslą, pasakytą 1530 m. gruodžio 25 d.

Iš kn. “Great Sermons on the Birth, Death and Ressurection of Christ”; vertė Lina Tamonytė”Ganytojas”, btz.lt
bernardinai.lt