Reformacija

Evangelikų liuteronų bažnyčia buvo viena pirmųjų protestantiškų bažnyčių. Pavadinimas „protestantai“ jai suteiktas, nes reformatoriai protestuodavo prieš klaidingas Vakarų bažnyčios tradicijas bei griežtai atsisakydavo jose dalyvauti. Jie tvirtai laikėsi nuomonės, kad negalimas joks kompromisas, jei tradicija akivaizdžiai prieštarauja Šv. Raštui. Šiai evangeliškai katalikų bažnyčios daliai, paklusti Kristui arba Šv. Rašto mokymui, buvo daug svarbiau nei likti klusniais vyskupų ar net  popiežiaus nurodymų vykdytojais.

Liuteroniškosios Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d., kai augustiniečių ordino vienuolis dr. Martynas Liuteris paskelbė 95 tezes. Liuteris abejojo prekybos indulgencijomis teisingumu ir per jas teikiamo nuodėmių atleidimo veiksmingumu. Šios tezės taip įaudrino visuomenę, kad kilo diskusijos ne tik dėl bažnytinių tradicijų, bet ir dėl tradicinės visuomeninės santvarkos pagrįstumo.

Reformacijos pradžioje išryškėjo keletas esminių, visoms evangelikų bažnyčioms būdingų, tikėjimo nuostatų. Diskusijose priešininkai tradiciją laikė ne mažiau svarbia nei Šv. Raštas, todėl evangelikų bažnyčios lozungu tapo – Sola Scriptura, kuris reiškia, kad vien tik Šv. Raštas gali būti laikomas aukščiausiu autoritetu sprendžiant doktrininius ir tikėjimo klausimus.

Ne mažiau svarbi kita Liuterio doktrina: kad žmogus nuteisinamas vien per tikėjimą, iš Dievo malonės per Jėzų Kristų. Šis teiginys priešpastatomas gerų darbų teologijai, kad žmogus turi išganymą nusipelnyti arba nuodėmes išpirkti gerais darbais bei maldomis. Dėl nuteisinimo doktrinos žymiai pasikeitė evangelikų pasaulėjauta. Ją išreiškė dailininkas Lukas Cranachas 1547 m. tapytame paveiksle, kuriame vaizduojamas pamokslaujantis reformatorius Liuteris.

Kryžius su kenčiančiu Kristumi vaizduojamas pačiame paveikslo centre. Bažnyčios sienos aptaškytos Kristaus krauju, o gal net ir  tikėjimo kankinių. Kairėje pusėje stovi parapija, kuri įdėmiai klausosi pamokslo, o dešinėje iš sakyklos kalba Liuteris, ištiesta ranka rodantis į Kristaus kryžių.

Iki Reformacijos kunigai buvo laikomi vieninteliais tarpininkais tarp Dievo ir žmonių, be kurių aukojamų Mišių bei užtarimo, išganymas buvo laikomas neįmanomu. Nuteisinimo per tikėjimą doktrinos šviesoje, liuteronų kunigai virto Evangelijos skelbėjais, teikiančiais Kristaus įsakytus sakramentus bei rodančiais kelią pas Kristų – tikrąjį tarpininką tarp Dievo ir žmonių. Aiškindamas ir atskleisdamas žmonėms Evangelijos žodžių prasmę, kunigas parodo Amžinąsias duris, kurias atidaryti ir pro kurias įžengti turės pats tikintysis.

Šilutės parapijos naujienos, 2013 m. Nr. 3 (6)