Mirtis ir Amžinybė

 

Pokyčiai gamtoje, atsirandantys rudenėjant, vis dažniau verčia susimąstyti  ir apie žmogiškojo gyvenimo rudenį bei mirtį. Neatsitiktinai rudens pabaigoje yra prisimenami mirusieji, lankomi jų kapai.

Kas yra mirtis? Ar yra gyvenimas po mirties? Ar mirtis netaps mūsų visišku išnykimu? Tai mus neraminantys egzistenciniai klausimai. 

Apaštalas Paulius mirtį palygino su nakties miegu (1 Kor 15,51-53), po kurio seks prisikėlimas, teismas ir amžinasis  gyvenimas arba pasmerkimas.

Mirusiųjų sielos nemiega. Nuo pat mirties akimirkos iki prisikėlimo dienos vienos sielos yra sunkiai paaiškinamoje palaimos būsenoje su Jėzumi (Apd 7,59; Fil 1,23; Lk 23,43), tuo tarpu kitos – nedorųjų sielos – lieka įkalintos laukti teismo dienos (1 Pt 3,19). Tikėjimas vėlėmis (mirusiųjų sielomis), kurios sugrįžta į namus, į žūties ar į palaidojimo vietą, nedera su Biblijos mokymu, todėl liuteronai atmeta Vėlinių šventę (lapkričio 2 d.) kaip neturinčią biblinio pagrindimo ar net pagoniškos kilmės šventę.

Vėlinių šventė Romos katalikų bažnyčioje yra glaudžiai susijusi su skaistyklos doktrina ir šventųjų garbinimu. Katalikų bažnyčios liturginiame kalendoriuje Vėlinės eina iškart po Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.) dienos.

Visų Šventųjų dieną nuo seno būdavo prisimenami visi svarbiausi tikėjimo kankiniai ir liudytojai, kurie nebuvo paminėti metų eigoje.

Evangelikai liuteronai mirusiųjų prisiminimą, kad nebūtų maišomas su Vėlinėmis, atlieka per Amžinybės sekmadienį.

Protestantiškos bažnyčios vieningai atmeta mokymą apie skaistyklą bei visus su tuo susijusius papročius: prekybą indulgencijomis, kuriomis buvo siekiama sutrumpinti sielos laiką skaistykloje; Mišių aukojimą už mirusius, siekiant jiems pagelbėti išsigelbėti iš skaistyklos kančių; prašymus šventiesiems ar Marijai, maldaujant jų užtarimo mirusiems ir t.t. 1530 m. Augsburgo konfesijoje teigiama, kad šventųjų garbinimo klausimu mūsiškių mokoma, jog reikia atsiminti šventuosius, kad tuo būtų stiprinamas tikėjimas <…>, bet iš Šv. Rašto negalima įrodyti, jog reikia šauktis šventųjų arba ieškoti jų pagalbos.“

Skaistyklos doktrina buvo vieningai atmesta, nes Kristus bei apaštalai kalba tik apie Rojų ir pragarą, tačiau nemini jokios tarpinės sielos būsenos (pavadintos „Skaistykla“ ar kaip nors kitaip). Juo labiau, kad apaštalai laiškuose aiškiai moko, kad išganymas nėra perkamas už pinigus! Tai yra Viešpaties meilės dovana visiems tikintiesiems, pelnyta Jo krauju!

Evangelikai prisimena mirusius per mirimo metines arba kitomis progomis. Tai daroma su malda, giesme bei begaliniu troškimu juos susitikti Rojuje, jei tik būsime verti tos teisės ir garbės.

Šilutės parapijos naujienos, 2013 m. Nr. 3 (6)