Velykinis sveikinimas

Jėzus paklausė:
Ko taip išsigandote?
Kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?
Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas.
Juk tai aš – aš tas pats!
Palieskite mane ir įsitikinsite:
dvasia juk neturi kūno nei kaulų,
kaip matote mane turint
.“ (Lk 24,36-39)

Velykų laike įvykusį stebuklą – Jėzaus prisikėlimą – tikintieji prisimena naudodami ne tik būtąjį, bet ir esamąjį laiką. Kaip tai suprasti? Mes suvokiame, kad Jis prisikėlė ir atgijo ne tam, kad numirtų vėliau. Apie Jėzų negalime kalbėti tik būtuoju laiku (t.y. kad jis prisikėlė ir „gyveno“) ar perkeltine prasme (t.y. kad gyvas mūsų prisiminimuose…), nes po prisikėlimo Jo kūnas nebemiršta ir nebesensta. Velykų dieną įvairiomis formomis bei žodžiais yra skelbiama Evangelija: Jėzus Kristus prisikėlė ir tebegyvena. Jis prisikėlė ir viešpatauja gyviesiems bei mirusiems (Mt 28,18). Vieną dieną mes susitiksime su prisikėlusiu ir gyvuoju Viešpačiu, ir net – stosime į Jo Teismą.

Po Velykų apaštalai kartu su draugais audringai aptarinėjo pasklidusias kalbas apie Jėzaus prisikėlimą. Daugelis tuo abejojo. Žinoma, nelengva suvokti  prisikėlimą protu ir patikėti tokiais dalykais. Jų abejones išklaidė tik daugkartiniai  prisikėlusio Jėzaus pasirodymai. Kiekvieną kart, pasirodydamas mokiniams, Jėzus  sukeldavo baimę, ir kas kart ramindavo, primindamas, kad Jis išlieka toks pats, koks buvo iki kryžiaus mirties ir prisikėlimo – rūpestingas jų Mokytojas ir Viešpats.

Mokiniams netikėtas susitikimas su Kristumi sukėlė panašią baimę, kokią jautė nusidėjęs Adomas. Šis bandė išvengti susitikimo su Dievu, nes žinojo, kad susitikimo su Dievu diena – taps jo teismo ir bausmės diena. Adomas net bandė pasislėpti…

Mokiniai irgi slėpėsi. Jie bijojo žmonių, nukryžiavusių jų mokytoją, ir panašaus likimo kaip Jėzaus. Netikėtas Jėzaus pasirodymas jų tarpe sukėlė dar didesnę baimę. Pirmieji, tą akimirką ištarti Jėzaus žodžiai, buvo „Ramybė jums!“. Šie žodžiai yra daugiau nei tradicinis pasisveikinimas Šalom. Jie skirti nuraminti mokiniams. Tuomet Jėzus tęsė: Ko taip išsigandote? Kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš – aš tas pats! Palieskite mane ir įsitikinsite:dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ (Lk 24,36-39)

Atkreipkite dėmesį – Jėzus sako: „Juk tai aš – aš tas pats!“. Jėzaus rankos, kojos, akys ir veidas turi priminti, kokį Jį mokiniai pažinojo dar iki mirties ir prisikėlimo. Pamažu šie ima suvokti: Jėzus pasirodė ne tam, kad priekaištautų jiems ar mirtinai juos išgąsdintų; Jis trokšta juos nuraminti, sustiprinti, įkvėpti kilniems darbams, padaryti prisikėlimo ir Evangelijos liudininkais šiame pasaulyje. Ilgainiui Dievo baimę pakeitė džiaugsmas dėl Jėzaus ir susitikimo su Viešpačiu laukimas. Jėzus atkūrė tai, kas buvo sugriauta Adomo laikais – nuostabią bendrystę su Dievu. Kol kas ši bendrystė palaikoma per šv. Dvasią, tačiau vieną dieną – galėsime gyvai pažvelgti į Jėzaus veidą.

Visiems tikintiems Evangelijos žodžiu, linkiu didelio Velykų džiaugsmo
bei drąsiai laukti susitikimo su Viešpačiu!