Kalėdų homilija: Du karaliai

Sveikindamas jus su šv. Kalėdų šventėmis, dalinuosi Evangelijos žodžiais. Jais noriu priminti, kad turime tobulą Karalių Kristų, kuriam nuo kūdikystės priklausome per Krikštą. Tik Jo valdžia ir Karalystė yra tobuli, nes Jis pats yra šventas ir tobulas.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.

Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.“ (Evangelija pagal Matą 2,1-6)

Kuomet iš Rytų atvykę išminčiai ėmė klausinėti apie naują žydų karalių, o Betliejaus žvaigždės pasirodymą susiejo su naujo karaliaus gimimu, visa Jeruzalė sunerimo, o labiausiai – karalius Erodas. Betliejaus žvaigždė, panašiai kaip ir Rytinė žvaigždė, yra pranašiškas ženklas, kad netrukus užtekės nauja saulė. Vieno karaliaus (Erodo Didžiojo) saulė jau leidosi, o naujo Karalių Karaliaus – Jėzaus Kristaus – dar tik ruošėsi kilti.

Erodas Didysis turėjo net dešimt žmonų ir visą būrį palikuonių. Erodas daug kartų tuokėsi iš išskaičiavimo, vedamas politinių ambicijų. Taip jis siekė įtvirtinti savo valdžią žydams.

Šis žydų karalius pasižymėjo valdingumu ir žiaurumu. Dėl valdžios jis nužudė net vieną iš savo žmonų ir keletą iš savo vyresniųjų sūnų. Senatvėje Erodą kankino paranoja ir nuolatiniai įtarinėjimai, kad jį norima nužudyti arba nuversti nuo sosto, todėl Erodo Didžiojo laikais Jeruzalė jautriai reagavo į bet kokius gandus, ypatingai – susijusius su naujuoju karaliumi.

Erodas Didysis negimė žydų karaliumi. Erodas net nebuvo žydas. Jis išsikovojo šį titulą gudrumu ir žiaurumu. Erodas gimė įtakingoje edomitų, priėmusių judaizmą, šeimoje. Motina – kilusi iš kilmingos nabatėjų šeimos. Kadangi Erodo šeima aktyviai rėmė Romos imperijos valdžią, būdamas dar labai jaunas, Erodas buvo paskirtas Galilėjos valdytoju. Vėliau jis pasiekė, kad Romos senatas skirtų jam „žydų karaliaus“ titulą. Erodo karalystė apėmė ne tik dabartinio Izraelio terotoriją, bet ir dalį Jordanijos ir Sirijos. Erodas Didysis buvo turtingas, galingas ir įtakingas žmogus.

Karalius Erodas dar buvo ir labai ambicingas. Jis inicijavo nemažai statybos projektų: sau pasistatė 7 rūmų kompleksus, o liaudžiai pramogoms – 7 amfiteatrus, talpinusius tūkstančius žmonių. Jis ėmėsi net žydų šventyklos Jeruzalėje atnaujinimo darbų. Vergų rankomis statėsi dešimtį gerai įtvirtintų tvirtovių su nuolatos ten budinčiomis įgulomis. Sukūrė šnipų ir informatorių tinklą. Tvirta ranka Erodas valdė ir malšino bet kokius maištus ir neklusnumo apraiškas beveik keturiasdešimt metų. Ant jo rankų ir sąžinės - daugybės jam neįtikusių žydų rabinų kraujas.

Pasigirdus gandams apie užgimusį naują žydų karalių, sunerimo ne tik Erodas, bet ir su juo visa Jeruzalė. Visi Erodo valdiniai emė užrašinėti ir perdavinėti Erodui gandus bei nuogirdas. Erodą pasiekė pranašystė, kad žmonės laukia naujo karaliaus gimimo Dovydo mieste Betliejuje. Dėl šios pranašystės, Erodo Didžiojo nusikaltimų sąrašą papildė ir kūdikių žudynės Betliejaus apylinkėse. (Mt 2,16-18)

Jėzaus Kristaus ne tik gimimas, bet ir kelias į valdžią yra kitokie nei Erodo. Neveltui Evangelistas Matas Jėzaus gyvenimo aprašą pradeda Jo kilmės sąrašu. (Mt 1,1-17) Šiame sąraše yra viskas, kas leidžia Kristų vadinti žydų karaliumi. Tačiau Jėzus kalbėjo, kad tikroji Jo Karalystė yra ne iš šio pasaulio (Jn 18,36). Jo karalystė didingesnė už viso pasaulio valstybes kartu sudėjus!

Šis Karalius niekada nesiekė pasaulietinės valdžios. Priešingai, net būdamas dieviškos prigimties, jis pasirinko būti žmonių tarnu ir gelbėtoju. Jis tapo ištikimybės, gerumo, nuolankumo ir meilės pavyzdžiu visiems žmonėms (Fil 2,6-11).

Šis Karalius niekada nesiekė turtų, tuštybės ir prabangos. Tačiau jis sugebėjo praturtinti pamokymais apie Dievą.

Šis Karalius tapo geriausiu nusidėjėlių ir vargstančiųjų draugu. Tuo pat metu, jis buvo nekenčiamas veidmainių ir pasaulio žmonių už meilę Dievui, teisumą ir tiesos sakymą.

Jėzus minėjo, kad šiame pasaulyje yra persekiojami ir net žudomi pranašai (Mt 5,12). Ir ne tik jie! Kaip lengvai sunaikinami gerumo ir gailestingumo likučiai mumyse! Kaip greitai tampama pykčio, neapykantos ir neteisybės vergu. Kaip lengvai susiteršia širdys bei išvaistomas širdies tyrumas ar nekaltumas! Kaip lengvai nuodėmė prabudina erodišką pradą mumyse!

Jėzus yra kitoks karalius, kadangi jis – ne iš šio pasaulio. Jis kviečia, kad ir jam priklausantys būtų kitokiais – kaip dangiškieji. (Jn 8,23)

Karališką garbę Dievo ir tikinčiųjų akyse Jėzus pelnė kančiomis ir kryžiaus mirtimi. Ikonose, net ėdžiose gulinčio kūdikėlio Kristaus vystyklėliai, pačios ėdžios ir Betliejaus tvartelis – viskas rodo į Jo šventumą ir būsimą kančią bei mirtį dėl žmonijos.

Poncijaus Piloto kareiviai, kuriems buvo įsakyta nuplakti Jėzų, kankino ir tyčiojosi iš jo vadindami jį karaliumi. Pradžioje jie Jėzų išrengė. Po to, vietoje puošnaus rūbo – apsiautė jį raudona skraiste. Vietoje karūnos – uždėjo erškėčių vainiką. Vietoje skeptro – į ranką įspaudė nendrę. Taip „papuošę“, klūpčiojo kartodami: „Sveikas, žydų karaliau!“ Po to mušė jį, spjaudė ir iš jo tyčiojosi. Nuplakę ir išsityčioję, vėl aprengė jo paties drabužiais ir išvedė nukryžiuoti. (Mt 27,27-31) Nukryžiavę jį, jo kaltintojai pritvirtino užrašą: „Žydų karalius“ (Mk 15,26) Šis nukryžiuotas ir nužudytas Karalius ir Dievas, tapęs žmogumi, dar kartą buvo suvyniotas kaip kūdikysteje į drobulę. Šalia jo buvusi motina šį kartą kentė nebe gimdymo, o širdies skausmus.

Tačiau Jėzus nepasiliko kape. Jis buvo prikeltas ir išaukštintas. Pragare Jį sutiko su baime, kaip savo nugalėtoją ir kaip tą, kuris vienas sutriuškino visą pragaro galybę. Pragaro galia ir jėga yra nuodėmėje, baimėje ir mirtyje. Danguje Jis buvo sutiktas su didžiausia garbe. Jo rankose šiandieną teisėtai yra visa kas gyva. Jo valdžia ir karalystė yra tobula, nes ji yra paremta teisumu ir Dievo meile žmonėms. Todėl mes prašome: „Teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“.

Šiandieną noriu kartu su jumis pasidžiaugti mūsų karalių Karaliaus ir Atpirkėjo gimimu. Jam garbė per amžius! O visiems geros valios žmonėms – džiaugsmas ir ramybė!

Kun. Remigijus Šemeklis,
Šilutės, Vanagų, Pagėgių ir Rukų evangelikų liuteronų parapijų klebonas