Reformacijos (tikėjimo atnaujinimo) šventė

Reformacijos šventė minėta Šilutėje

2016 m. spalio 29 d. Šilutės bažnyčioje vyko šventinės 499-osios bažnyčios Reformacijos pamaldos. Nors tikroji Reformacijos data laikoma spalio 31-oji – Visų šventųjų šventės išvakarės, tačiau Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai bendroms pamaldoms renkasi artimiausią šiai datai šeštadienį. Šiais metais šiai šventei buvo pasirinkta Šilutės bažnyčia, švenčianti savo 90 metų jubiliejų bei pavadinta Martyno Liuterio vardu. Šios šventinės pamaldos, pasak vyskupo Mindaugo Sabučio,  yra kaip įvadas į kitais metais planuojamą paminėti 500-ųjų Reformacijos pradžios sukakties jubiliejų.

Pamaldos vyko atsinaujinusioje ir pasipuošusioje Šilutės bažnyčioje. Du mėnesius bažnyčioje darbavosi UAB “Stamela” darbuotojai, kurie naujai perdažė  bažnyčios vidaus sienas ir kolonas.

Šventinėse pamaldose dalyvavo vysk. Mindaugas Sabutis (Vilnius), kun. Mindaugas Dikšaitis (Tauragė), kun. Ričardas Dokšas (Vilnius), kun. Liudvikas Fetingis (Plikiai), kun. Mindaugas Kairys (Jurbarkas), kun. Virginijus Kelertas (Šakiai), kun. Gediminas Kleinas (Vanagai), kun. Vaidas Klesevičius (Marijampolė), kun. Juozas Mišeikis (Biržai), kun. dr. Darius Petkūnas (Palanga), kun. Romas Pukys (Šiauliai), kun. Karolis Skausmenis (Tauragė), kun. Remigijus Šemeklis (Šilutė), kun. Saulius Varanavičius (Kretingalė), kun. Mindaugas Žilinskis (Klaipėda).

Parapija sulaukė ir keleto svečių iš Vokietijos Saksonijos žemės: Gert Birn, Ilona Werner, Hilmar Köhler, Falk ir Ilona Schmidt. Jie apsistojo Šilutės vokiečių bendrijos “Heide” namuose. Jų kelionės tikslas – palaikyti ryšius su vietiniais vokiečių kilmės žmonėmis bei skurstančius pagal galimybes paremti labdara. Gert Birn, kaip buvęs karininkas, priklauso ir draugijai, kuri rūpinasi per II-ąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių karių kapinėmis.

Evangelijos tekstą – Luko 19,1-10. Iškilmingos pamaldos su komunija truko beveik dvi valandas.

Evangelikus liuteronus pagerbė ir pamaldose dalyvavęs Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Visose pamaldose išbuvęs meras savo sveikinimo žodyje pabrėžė Reformacijos svarbą lietuvių kultūrai ir kalbai.

Pamaldų metu giedojo juntinis Šilutės (vad. Valteris Matulis) ir Pagėgių (vad. Evelina Norkienė) parapijų choras kartu su Šilutės vokiečių bendrijos “Heide” choru (vad. V. Matulis).

Šilutės bažnyčiai – 90 metų

1910 metų balandžio 6 d. ekonomikos tarėjas dvarininkas dr. Hugo Šojus raštu kreipėsi į Rytprūsių provincijos konsistoriją su prašymu, kad Šilokarčemoje būtų sukurta nauja parapija. Šilokarčemos (vok. Heydekrug) parapija buvo įkurta 1913 metais. Prūsijos evangelikų Bažnyčios konsistorija Karaliaučiuje parapiją suformavo nuo Verdainės parapijos atskyrusi Šilokarčemos, Žibų, Aukštumalės, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų , Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarko kolonijos bei Šilokarčemos dvaro gyventojus. Naujai bažnyčiai ir klebonijai pastatyti Šilokarčemoje žemę dovanojo dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu).

1915 metais buvo užbaigta klebonijos statyba. Joje apsigyveno konsistorijos parapijai paskirtas kunigas Teodoras Eikė (Theodor Eicke) iš Karaliaučiaus. Prieš tapdamas Šilokarčemos parapijos klebonu, kun. T. Eikė kurį laiką tarnavo Verdainės bažnyčios antruoju kunigu. Dar statant kleboniją, buvo supirktos medžiagos ir bažnyčios statybai, tačiau prasidėjus I Pasauliniam karui mintį apie bažnyčios statybą teko atidėti. Vokietijai paskelbus kapituliaciją, pinigai nuvertėjo. Parapija buvo priversta parduoti seniau supirktas medžiagas ir laukti geresnių laikų.

1922 metais buvo įsigyti trys varpai (sveriantys 1300, 620 ir 350 kg), kurie buvo išlieti Schilligs&Lattermann firmos Apoldoje. Skambėdami, jie išgauna F, A ir G tonus. Juose buvo padaryti įrašai: „Aš dideliame liūdesyje sustiprinu tikėjimą“ (Ich stärke den Glauben in schwerem Leid); „Artimo meile buvau aš pašventintas“ (Der Nächstenliebe bin ich geweiht); „Aš skelbiu geresnių laikų viltį“ (Ich künde Hoffnung auf bessere Zeit).

Nors nuo 1923 metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, tačiau evangelikų bažnyčia ir toliau palaikė glaudžius ryšius su konsistorija Karaliaučiuje. Konsistorija pritarė, kad visoje Prūsijoje būtų renkamos lėšos Šilokarčemos bažnyčios statybai.

Bažnyčią suprojektavo architektas Kurtas Gutknechtas (Kurt Gutknecht). Pamatus išpylė ir sienas statė Klaipėdos krašte garsi Richtmeier‘io firma. Bažnyčią statė geriausi Klaipėdos, Tilžės ir Šilutės meistrai.

Bažnyčios vidaus apipavidalinimui buvo pasamdytas Karaliaučiaus meno akademijos profesorius Richardas Pfeiferis (Richard Pfeiffer). Pagrindinio įėjimo vitražo sumanymas pagal prof. R. Pfeiferio brėžinius buvo išpildytas Karaliaučiaus vitražisto Emilio Kriugerio (Emil Krüger). Bažnyčioje buvo sumontuoti ir 13 registrų Wittek firmos iš Elbingo vargonai. Prie vargonų stovėjo karaliaus Dovydo skulptūra su arfa rankose, šlovinusio Dievą Psalmių žodžiais (šiuo metu esanti Ramučiuose).

Šilokarčemos bažnyčia buvo baigta statyti 1926 metais. Bažnyčios pašventinimo pamaldos įvyko per dr. Martyno Liuterio gimtadienį prieš 90 metų – 1926 metais lapkričio 10 d. Nuo to laiko ji vadinama Martyno Liuterio bažnyčia (Martin-Luther-Kirche).

Pro pagrindinį įėjimą, pirmiausia, patenkama į mirusiųjų atminimo patalpą, kurioje prisimenamos I-ojo Pasaulinio karo aukos, su įrašu: „Palaiminti yra tie, kurių vardai bus įrašyti į gyvenimo knygą“. Pilkos ir juodos spalvų atspalvius maišant su balta, šiose freskose primena apie krikščionišką viltį, kuri teikia vilties net tamsybėse.

Įeinant į bažnyčią, altoriuje mėlyname fone krinta į akis didžiulis krucifiksas. Supančioje altorių su krucifiksu freskoje buvo atvaizduotos svarbiausios Vakarų krikščionybę įtakojusios asmenybės – iš viso apie 120 asmenų. Prof. Richardas Pfeiferis įkvėpimo sėmėsi laiško Hebrajams žodžiuose. Čia mokoma, kad esame „apsupti šitokio debesies liudytojų“ (Hebr. 12,1), todėl turime (a) nusimesti visas kliūtis ir nuodėmės pinkles; (b) ištvermingai siekti tikslo; (c) visados žvelgti į mūsų tikėjimo vadovą Jėzų Kristų. Kiekvieno iš freskoje pavaizduoto asmens istorija yra pamokanti ir įkvepianti meilės darbams.

Kunigas Theodoras Eicke Šilutės parapijoje jis kunigavo iki 1942 metų (apie 30 metų!). Į jo vietą buvo paskirtas kun. Ernstas Daudertas, čia dirbęs iki 1944 m. Kun. T. Eikė mirė po karo Berlyne. Kuomet į Šilutę įžengė Sovietų kariuomenė, mieste tebuvo likę 7 gyventojai.

Po karo, dalis vietinių gyventojų nusprendė sugrįžti. Tačiau ne vienam vėliau teko karčiai nusivilti, radus savo namus užimtus naujakurių, išplėštus ar sudegintus. Tikintiesiems daugelyje vietų teko pakovoti ir dėl savo bažnyčių.

Po karo Klaipėdos krašte nebeliko evangelikų liuteronų kunigų. Pamaldas bažnyčiose pabandė atgaivinti sakytojai. Dalis sakytojų ir kantorių vėliau buvo įšventinti diakonais ar kunigais, nes religinei veiklai buvo reikalingas „kulto tarnautojo pažymėjimas“, kurį galėjo gauti tik diakonai ir kunigai.

Pokaryje Šilutės parapija buvo naujai įregistruota tik 1948 m. rugpjūčio 27 d. Ji neteko žemės ir visų jai priklausiusių pastatų. Deja, antroji Šilutėje veikusi bažnyčia (Verdainės bažnyčia (1566- apie 1950)) nukentėjo dar labiau: ji buvo priverstinai uždaryta. Joje buvo įkurtas linų fabrikas. Apie 1960 metus kilus gaisrui, bažnyčios pastatas sudegė. Ilgą laiką vietinė valdžia reikalavo, kad būtų uždaryta ir antroji – M. Liuterio bažnyčia, tačiau centrinė valdžia tokio leidimo nedavė.

1958-1960 metais nemaža dalis vietinių evangelikų emigravo į Vokietiją, o su jais ir nuolatinis parapijos kun. Martynas Klumbys. Parapijos dvasiniu gyvenimu ėmėsi rūpintis kunigai iš aplinkinių parapijų: kun. J. Gavėnia, kun. M. Preikšaitis, kun. J. Okas, kun. E. Roga Iki pat nepriklausomybės atgavimo parapija nebeturėjo nuolatinio (vietoje gyvenančio) kunigo. Po nepriklausomybės paskelbimo Šilutę aptarnavo: kun. E. Roga, kun. R. Tamulis, kun. F. Eriksmeier, kun. M. Dikšaitis ir nuo 2002 m. – kun. R. Šemeklis.

Šilutės miestui augant, į parapiją įsijungė iš kitų Lietuvos vietovių į Šilutę gyventi ir dirbti atvykę evangelikai. Šiuo metu parapijai priklauso apie 430 tikinčiųjų.