Kokie pasirodysime Viešpaties Artume?

kun. Remigijus ŠEMEKLIS

Maldos namai – šventykla – bažnyčia yra išskirtinė vieta. Prieš ryte išsiruošiant į bažnyčią, vertėtų pamąstyti: koks rūbas labiausiai tinkamas šiai šventai vietai?

 

 

Pagiringas, nesiprausęs, nesiskutęs, su kasdieniais (darbiniais) drabužiais į bažnyčią įsiveržęs žmogus, parodo nepagarbą tiek kitiems krikščionims, tiek šventai vietai, tiek Dievui. Bažnyčia yra vieta paskirta maldai. Senovės Izraelyje prie dalies šventyklų buvo įrengti baseinai, kad iš toliau atkeliavęs maldininkas galėtų nusiprausti ir apsirengti švarų rūbą, pasiteptų galvą aliejumi. (Prisiminkime, kad pagarba Dievui rodoma ne tik žodžiais, bet ir išvaizda, rūbu ir elgesiu.)

Atėjimas į Viešpaties artybę, net jei tai darai kiekvieną dieną, turi būti ne kasdieniškas įvykis. Nors į bažnyčią einama ne pasipuikuoti naujausio dizaino drabužiu, sukirpimu pagal naujausią madą, bet ir kasdieninis rūbas čia netinka. Kuris į karaliaus ar prezidento priėmimą eitų su „treningais“ ir „kedais“? Dievas yra daug daugiau: karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.

Prie Dievo glaudžiamės švariu kūnu, apsirengę šventišku drabužiu, nes žinome, kad per Dievo žodį ir Sakramentą, būsime pilnai apvalyti. Tie, kuriems dovanota kaltė, nuo tos akimirkos vadinami šventaisiais. Todėl apaštalas Paulius primena, kad ateidami į Dievo artybę puoštumėmės ne tik geresniu drabužiu, bet ir Dievui priimtinu ir šventiesiems tinkančiu elgesiu: “Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė te nebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas.” (Ef. 5, 3-4) Pranašas Habakukas pastebi: „Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus.” (Hab. 1,13)

Šventykla nėra ta vieta, kur prieš pamaldas aptariami ūkio reikalai, šeimos problemos, nesutarimai tarp kaimynų, džiaugsmai ir netektys. Tai gali padaryti gatvėje, namuose, parduotuvėje, kavinėje… Prisiminkime, kaip Viešpats pyko ant savo tautiečių, kad pagonių maldos kiemas prie šventyklos buvo paverstas turgumi. Jis sakė (o gal – rėkte rėkė?): “Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!” (Jn. 2,16) Pranašas Habakukas moko: “VIEŠPATS yra savo Šventykloje, – te nutyla jo akivaizdoje visa žemė.” (Hab. 2,20) Todėl ir bažnyčia yra giesmės ir maldos namai, susikaupimo, apmąstymų ir Dievo Žodžio skelbimo vieta. Čia mes esame ne tam, kad valandėlei pamirštume savo rūpesčius, bet išsakytume juos Dievui maldoje ir Jo žodžio semtumėmės išminties, paguodos ir stiprybės.

Pranašui Habakukui Dievas kalbėjo: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena tikėjimu.“ (Hab. 2,4) Krikščionys yra žmonės, kurie gyvena ne regėjimu, bet Dievo Žodžiu paremtu tikėjimu: „Aš stoviu Dievo akivaizdoje! Taip vieną dieną man teks stovėti ir jo teisme… ir žinau, kad išteisintas čia, būsiu išteisintas ir tenai!“ Habakukas tikėjimu patyręs Dievo regėjimą, meldžiasi: “VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių, esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų. Atnaujink jį mūsų laikais, padaryk jį žinomą mūsų laikais! Būk gailestingas, net kai pyksti! […] Jo garbė pripildė dangų, ir žemė buvo sklidina jo garbės. Žėresys kaip saulė; spinduliai švysčiojo iš jo rankos, – iš ten, kur slypi jo galybė.” (Hab. 3,1-4)

Mūsų akys, išvargintos darbų, suterštos pamatytų nedorybių, šiandien vėl žvelgia į Viešpatį. Deja, jos dar nemato Gyvojo Kristaus… Jį regėsime vėliau! Tavo akys dar kurį laiką žvelgs į virš altoriaus išaukštintą nukryžiuotąjį, po to, tavo akių veidrodis pradės blėsti, tavo kūnas nuvils tave, iš ilgo saldaus miego kūne nerangiai išsivaduos dvasia ir … tik tada tu išvysi Gyvąjį Kristų. Šiandien tavo akys žvelgia į ženklus, į Kristaus mirties ir prisikėlimo simbolius, kad vieną dieną pamatytum Gyvąjį Kristų.

Mūsų ausys, apkurtintos triukšmo, pripratusios prie chaotiško pasaulio skleidžiamų garsų, šiandien vėl girdi Dievo Dvasios įkvėptą šventąją liturgiją, o Evangelijoje – tikrus Kristaus žodžius. Deja, mums neduota išgirsti Gyvojo Kristaus… Jį girdėsime vėliau! Dar kurį laiką teks klausyti žmogiško kunigų balso… Bet prisimink, kad tu klausaisi ne kunigo, bet paties Kristaus žodžių! Tikėk jais, gyvenk jais, nešiokis juos įspaustus giliai atminties plokštėje, ir tai dienai atėjus tu išgirsi Gyvojo Kristaus balsą.

Mūsų lūpos, suskirdusios vėjyje, tarusios ne vien tik gerus žodžius, bučiavusios mylimą žmogų, šiandien vėl prabilo giesme ir maldos žodžiais. Mes šloviname Viešpatį tokiais balsais, kokiais esame apdovanoti, kad išvydę Gyvąjį Kristų ir išgirdę minias žmonių bei angelų, galėtume įsilieti į džiaugsmo šurmulį, atsiduoti giedojimo džiaugsmui. Jei dabar, mūsų netobulas giedojimas teikia tokią palaimą, tai kokia ji bus kai, išvaduoti iš visų vargų, giedosime ar klausysimės kaip giedama Gyvajam Kristui?!