Laikas ir Amžinybė: draugai ar priešai?

kun. Remigijus ŠEMEKLIS

Senovės mąstytojas Seneka pastebėjo, kad žmonės turi įprotį nuolatos skųstis turintys per mažai laiko, bet elgiasi taip, tarsi turėtų visą amžinybę… Mano pastebėjimas, kad, deja, dažnai taip elgiasi tie, kuriems dar toli iki amžinybės.

Vietoje draugiško džiaugsmingo pasisveikinimo “kaip sekasi?”, nenustebk, jei kada išgirsi užmušantį: “esu užsiėmęs, netrukdyk!“, „nieko nebe suspėju…“, „skubu…”. Kartais tam net nereikia žodžių. Užtenka pamatyti neramų žvilgsnį, nerimstančias, lyg norinčias pabėgti akis. Iš kart viskas pasidaro aišku. Apie malonų pasisėdėjimą, pabendravimą – nėra net minties. Visa tai – prabanga ir tuščias laiko švaistymas. Laikas – pinigai, todėl kiekvienas žmogus – potencialus laiko vagis. Štai tokiais – laiko vagimis ir vergais – tapome.

Yra ir nežinančių, ką daryti su mariomis laisvo laiko; švaisto tą laiką kaip kas išmano…

Yra žinovų/ekspertų, mokančių efektyviai panaudoti laiką; nuolatos skuba, gyvena pagal laikrodį ir kalendorių…

Du skirtingi žmonės, bet vienodas požiūris į laiką: ir vienam, ir kitam – laikas didžiausias priešas.

Nėra laiko sau? Net – Dievui? Per mažai laiko? Nėra laiko maldai, dvasiniams apmąstymams, bažnyčiai, Kristui? Kas dėl to kaltas? Nepadaryti darbai? Nesustojantis ir vis pirmyn bėgantis laikas? Ar tai reiškia, kad ir Dievas?.. nes Dievas yra tiek laiko, tiek amžinybės kūrėjas.

Laikas ir Amžinybė. Tai dvi religinės ir filosofinės kategorijos, kuriomis išreiškiamos priešingybės. Sąvoka laikas – savyje talpina visa, kas kinta, yra nepastovu ir nepatikima. Amžinybė – įkūnija pastovumą, nekintančias vertybes, palaimintą nesibaigiantį gyvenimą su Dievu. Neverta per anksti laiką pavadinti savo priešu, o amžinybę – išsigelbėjimu ir draugu. Bijau, kad nepažinusiems žmogiško trapumo, nepastovumo, klaidingumo ir nuodėmingumo, o per tai ir dieviško gailestingumo bei atleidimo, teks nusivilti ir amžinybe…

Laiką, kaip ir amžinybę, sukūrė Dievas. Visa, ką yra sumanęs Kūrėjas, yra gera ir tobula (Pr. 1) (ir visai nesvarbu, kad atsiras daugybė protų ir balsų, nenorinčių sutikti su šiuo tikėjimo teiginiu). Laikas, kaip ir kiekvienas Dievo sumanymas, yra geras. Jis duotas ne šiaip. Jis skirtas, kad per laiką pamatytume, patirtume, išgyventume ir suvoktume visą Dievo gailestingumą.

Laikas (ir Dievas) neleidžia visiems dalykams (tiek geriems, tiek blogiems) įvykti iš kart. Tai – gerai. Nes turime pakankamai laiko apmąstyti, pasidžiaugti, priimti naujus iššūkius. Daugumai dalykų reikia labai DAUG laiko: pasidžiaugti atradus ir susitaikyti ką nors praradus; atlikti visus darbus ir pailsėti po darbų. Koheletas (Mokytojas) pastebi, kad Dievas yra sukūręs laiką viskam, kas vyksta šioje žemėje. (Mok. 3,1-8) Dievas laiką išdalino į metus, mėnesius ir dienas. Tai ataskaitos taškai, ženklai, kurie padeda suskaičiuoti, pasverti ir nugyventą įvertinti laiką.

Apaštalas Paulius perspėja: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos“. (Ef. 5,15-16) Nesiskųsim, kad sunku gyventi; nesidžiaugsim, nes… „dienos yra piktos“. Tik pastebėsim, kad gyventi sunkiais laikais nėra blogai. Tai – įvairiausių galimybių metas. Kuo sunkesni laikai, tuo daugiau galimybių ir progų parodyti tikėjimą, gailestingumą, ištikimybę Dievui ir Kristaus mokymui.

Šiaip, iš mūsų laiko perspektyvos žvelgiant, krikščionybė yra labai keista religija: vienus po mirties be gailesčio siunčia į pragarą, kitus – pakelia iki Rojaus. Išganymas neperskiriamai susietas su Kristumi, su tikėjimu, su bažnytine praktika, ritualais. Nepaisant to, labai dažnai, kad ir koks žmogus būtų buvęs gyvenime, prie kapų apie jį sakomi patys gražiausi žodžiai, tarsi bandytume taip perkalbėti Dievą ir įtakoti jo sprendimą…Atrodo, kad būtent dėl tokių dalykų Paulius perspėjo Timotiejų: Ateis toks laikas, kai žmonės nebe pakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse”. (2 Tim. 4,3)

Ką mes bandome apgauti?! Gal taip bandome guostis?

Krikščionybės esmė, kad be tikėjimo, be Kristaus – nėra ir išganymo. Be nuodėmių atleidimo – nėra ir palaiminto amžino gyvenimo.

Amžinybė ne visada, ne visiems yra pabėgimas iš vargo, taip trokštamas išsigelbėjimas. Neskubėkite taip, kol nepažinote Kristaus ir nesusitaikėte su Dievu, pabėgti iš šio laiko gniaužtų.

Savo žemiškos veiklos pradžioje, Kristus paskelbė prisiartinusią Dievo Karalystę. Po to, jis pakvietė visus į ją.

Kristus kalba: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk. 1,15) „Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“. (Lk. 17,21)

Paulius: „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“ (Rom. 14,17)

Klaidingai Dievo karalystė yra įsivaizduojama tik kaip dalykai, kurie laukia po mirties. Kristus kalba apie Dievo karalystė čia žemėje. Per Kristų ir Šventąją Dvasią prisiartinusi Dievo karalystė – ateities ir amžinybės garantas.

Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.” (90 Ps. 12) “Skaičiuoti”- pasverti, pamatuoti, kad galėtume palyginti ir įvertintume. „Skaičiuoti“ sužymėti dienas lyg puslapius gyvenimo dienoraštyje. Tai, kas buvo bloga, po kurio laiko tiek nebeskaudina. Tai, kas buvo gera, per laiką įgyja dar didesnę vertę. Tuos dalykus turime suvokti dar prieš tai, kada bus sustabdyti mūsų gyvenimo laikrodžiai.

Išvada. Dievyje – tiek laikas, tiek amžinybė nekelia jokio pavojaus. Be Dievo – tiek laikas, tiek amžinybė virsta žmogaus priešais.