“Nežinomam dievui”

kun. Remigijus ŠEMEKLIS

Akropolio šventykloje Atėnuose apsilankęs Paulius atrado tuščią aukurą su užrašu “nežinomam dievui”. “Nežinomas dievas” apaštalui Pauliui tampa pretekstu atėniečiams paskelbti Evangeliją apie Izraelio istorijoje bei Jėzuje Kristuje apsireiškusį gyvąjį Dievą.

Pauliaus laikais Atėnai – vis dar buvo klestintis mąstytojų ir aukštos graikų kultūros miestas. Tačiau Paulių į Atėnus atvedė ne mistinė garsaus miesto šlovė; ne išminties, estetikos ar aukštesnės kultūros paieškos. Pradėdamas antrąją kelionę, Paulius tikėjosi aplankyti tik Mažosios Azijos krikščionis. (Apd 15,36) Ar visada viskas vyksta pagal mūsų valią ir planus? Visai neplanuotai, vedamas Dievo Dvasios, jis suprato, kad turi vykti į Graikiją. (Apd 16,6-10) Į Atėnus Paulius atvyko irgi ne savo noru. Paulius – buvo bėglys, o didmiestis, kur kiekvienas užsiėmęs savo darbais, kur nuolatos gyvena minios svetimšalių, nepažįstamųjų – geriausia vieta pasislėpti nuo persekiotojų.

Į Atėnus Paulių atvedė ginčas su Graikijoje gyvenusiais žydais. Lankantis Tesalonikuose, apaštalas sinagogoje tiek žydams, tiek graikams kalbėjo apie prisikėlusį Kristų. Tuo jis užsitraukė daugybės įtakingų žydų nemalonę. (Apd 17,1-9) Labiausiai papiktino tai, kad keletas kilmingų graikų nusprendė tapti krikščionimis. Pauliui teko bėgti į Berėją. Šiame mieste Paulius buvo šiltai priimtas. (Apd 17, 10-12) Su Berėjos žydais bei graikais tyrinėjo Raštus, mokė atpažinti pranašystes apie Kristų. Ši idilė truko neilgai. Pauliaus „erezijai“ Berėjoje kelią užkirsti iš Tesalonikų atvyko keletas žydų, kurie visais įmanomais būdais ėmė kenkti Pauliui, prieš Paulių nustatinėjo valdžią. Jam vėl teko bėgti. Šį kartą jis buvo palydėtas į filosofų miestą – Atėnus. Paulius „nepasimokė“: atvykęs į Atėnus nesistengė būti „nematomas“, bet priešingai – vaikščiojo į sinagogas, aikštėse pasakojo apie Kristų.

Mąstytojų mieste, Paulius patraukė filosofų dėmesį. (Apd 17,17-18) Nors gydytojas Lukas užrašė tik skeptiškas graikų filosofų pastabas apie Paulių: „Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis ­ svetimų dievybių skelbėjas.“ Mat jis skelbė gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą.“ (Apd 17,18) Panašu, kad Paulius mokymas atėniečius išgąsdino, sudomino, paliko neišdildomą įspūdį. Paulius buvo net pakviestas kalbėti Areopage: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų.“ (Apd 17, 19-20)

 

Areopago vaizdas nuo Akropolio

Areopagas atėniečiams – ypatinga vieta. Ankščiau buvo teismo vieta, o vėliau tapo vieta, kurioje priimami svarbiausi sprendimai.

Pauliui buvo suteikta teisė ir garbė kalbėti Areopage. Ką tai reiškia? Gera kalba per akimirką galėjo išaukštinti, palenkti klausytojų širdis tiek Pauliui, tiek Kristui. Bet galėjo įvykti ir kitaip… Areopagas galėjo tapti Pauliaus Golgota.

Areopage Paulius subtiliai atskleidžia atėniečių stabmeldystę bei išdėsto svarbiausius krikščioniško tikėjimo aspektus. Jo kalba – tai trumpas tikėjimo išpažinimas:

Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.

Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.

Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš jo giminės.’ Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių.“ (Apd 17, 22-31)

Kadaise, matyt, Areopage susirinkę mąstytojai nusprendė Akropolio šventykloje pastatyti aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’, t.y. kol kas nepažįstamam Dievui. Paulius atskleidė, kas yra tas nematomas ir šiol dar graikų nepažintas Dievas. Paulius net išdrįsta pašiepti stabmeldystę, kaip, beje, prieš tai jau buvo padarę ir patys filosofai. Paulius nueina dar toliau. Jis kviečia patikėti „nežinomu Dievu“, kuris tapo matomas ir žinomas per prisikėlusį iš mirusių Kristų. Patikėti Pauliumi, reiškia visą Akropolį su senaisiais jo dievais išmainyti į naująją Dievo šventyklą – Kristų.

 

Atėnų Akropolis

Areopagas – teismo vieta. Čia vykdavo žmonių teismas, po kurio sekdavo žmogiškasis teisingumas. Paulius tai žinodamas kalba apie dieviškąjį teismą, kurį Dievas pavedė Kristui. Mes, kaip ir Paulius, dabar esame teisiami ir vertinami žmonių pagal tikėjimo Išpažinimą. Bet vėliau būsime teisiami ir vertinami Dievo pagal savo tikėjimą ir gyvenimą. Nejaugi pažinę Dievą, paliksime tuščius aukurus, o Dievą, apsireiškusį istorijoje, priėmusį žmogaus kūną, mirusį ir prisikėlusį, įkūrusį Bažnyčią ir išliejusį Šventąją Dvasią, vadinsime „nežinomu dievu“, t.y. nepažįstamu dievu?

Kiekvienas krikščionis savęs turėtų paklausti: koks aš žmogus? Ar toks, kuris nepažįsta Dievo? Ar toks, kuris pažino Dievą protu, bet ne visa siela ir širdimi? Ar toks, kuris pažino Dievą visa siela, visu protu ir visa širdimi?

Laikas dabar, kaip ir visada, sunkus ir piktas. Tai laikas nedegančius aukurus uždegti, o širdis paversti gyvais altoriais Dievui; per atgailą apvalyti kūno ir širdies šventyklą nuo stabų, netobulumą užkloti baltu Kristaus teisumo rūbu! Centre – virš visko – pastatyti nukryžiuotąjį Kristų kaip priminimą apie išganančią Dievo Evangeliją: “Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.” (1 Kor. 2,2)

Kiekvienas save vadinantis, ir dar svarbiau – save laikantis krikščionimi, turėtų paklausti: ką man davė šis pažinimas? Ką įpareigoja Dievo pažinimas protu ir pajautimas visa širdimi, visa siela? Mylėti Dievą ir laikytis jo nurodymų visomis jėgomis.

Laikas papuošti, apvainikuoti altorių Dievui savo meilės ir tikėjimo darbų žiedais, nes esame pažinę, kad „turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.“ (1 Kor 8,6)

Liaupsinki Dievą, o siela mano, ir nepamiršk, koks jis tau geras!