Žmogus, kuris neieškojo kaltų

kun. Remigijus ŠEMEKLIS

Kas nėra buvęs apkaltintas nebūtais dalykais? Kas nėra ieškojęs kaltų? Kas nėra bandęs pasiteisinti ar bailiai kaltę suversti kitam? Kaltų ieškojimas yra erzinanti ir nemaloni procedūra, kai atsiduri įtariamųjų tarpe. Nuolatiniai kaltinimai vargina ir išsekina; buvimą kartu padaro sunkiu išbandymu. Nors yra ir tokių, kuriuos tokie dalykai įkvepia, motyvuoja.

Kaltųjų ieškotojai.

Tarpusavio sutarimui ir vienybei kaltų ieškojimas nedaug ką gali duoti. Kiek ilgai galima ištverti su „kriminalistu“, kuris vien tik ieško, kuo dar būtų galima apkaltinti?..

Kaip būtų, jei vyrai dėl savo bėdų išmoktų nekaltinti savo žmonų, o žmonos – nebevadintų savo vyrų nevykėliais? Kaip būtų gerai, jei vaikai išmoktų nebeniekinti savo tėvų, bet jais imtų didžiuotis ir džiaugtųsi, kad yra savo tėvų vaikai? Buvimas kartu iš kart tampa daug malonesnis ten, kur nėra ieškoma kaltų.

Kaip su Bažnyčia?

Bažnyčioje kunigai net išsijuosę bando įrodyti: Žmogau, tu esi kaltas! Esi nusidėjęs Dievui! Tau reikia atleidimo! Tau reikia susitaikymo su Dievu ir su artimu, nes tik toks patiksi Dievui!

Nors tie, kuriems tai sakoma, šventai įsitikinę, kad nuodėmių išpažintis (kaltės pripažinimas) yra didžiausia kliūtis, kuri sulaiko nuo bažnyčios. Kam patinka būti teisiamam? Sėdėti teisiamųjų suole ir būti kaltinamam? Jautiesi lyg užspęstas į kampą, nes išeiti … nepatogu prieš kitus žmones ir prieš kunigą. Erzinantis ir nemalonus reikalas. Kažkoks nepažįstamas žmogus, kuriam nieko blogo nesi padaręs, verčia jaustis kažkokiu nepilnaverčiu, kaltu…

Tai nėra kunigų išsigalvojimas! Pats Dievas vadina mus nusidėjėliais. Ne tam, kad mus išjuoktų, sumenkintų, apkaltintų ir pasmerktų, bet trokšdamas pagelbėti mūsų bėdose ir netobulume. Buvimas bažnyčioje iš kart taps malonesnis, kai išmoksi pripažinti kaltę, nusižeminti prieš Dievo visagalybę, nekaltinti ir neieškoti kaltų.

Dievas apkaltino Adomą neklusnumu, Dievo nurodymų nevykdymu. Ką jis daro? Jis ieško kaltų. Kas gerai paieško, tas randa! Adomas nusprendė: kalta Dievo suteikta jo žmonelė Ieva! Išvada: jeigu ne ji, tai viso to nebūtų įvykę… Kaltų paieškos bumerangu atsigręžė prieš Adomą: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’ ­ tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19) Po šių žodžių, Adomas ir jo palikuonys visam laikui gavo sunkią naštą: vargą, alinantį darbą, žmoną, vaikų krūvą, mirtį…

Mes greitai mokomės. Ypač – ieškoti kaltų. Ieva teisinosi: Aš nekalta. Kaltas tavo sukurtas “žaltys”. Jis mane apgavo! Dievas atsakydamas tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“. (Pr. 3,6) Iki šiol Ievos dukterys turi sunkią naštą: turi kentėti gimdymo skausmus, kovoti su geidulingumu; jaunos moterys priverstos palikti savo maištingumą bei susitaikyti su pasikeitusia padėtimi dėl vaikų, dėl vyro, dėl namų; neįmanoma gyventi šeimoje nesusitaikius su savaime atsirandančiais asmeninės laisvės suvaržymais.

Šėtonas arba „žaltys“ nuolatos ieško kaltų. Jis profesionalus „prokuroras“: Dievo ir žmonių kaltintojas. Visą laiką stengiasi Dievą supriešinti su žmogumi. Dažnai jam tai puikiai pavyksta. Užtat Dievas tarė “žalčiui”: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas.” (Pr. 3,14) Šėtonas buvo pažemintas; jo laukia dar didesnis pažeminimas ateityje.

Į bandymus atrasti kaltus, neigti ar nematyti savo kaltės, Dievas atsako pasmerkimais.

Žmogus, kuris neieškojo kaltų.

Biblijoje rašoma apie teisųjį, kuris niekada neieškojo kaltų. Tai – Jobas. Toks Jobo elgesys džiugino Dievą, o šėtoną, tiesiog, siutino. Tai matydamas, Viešpats klausė: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ (Job. 1,8)

Piktojo atsakymas: „Argi veltui Jobas bijo Dievo, ­ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ­ Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ (Job. 1,9-11)

Tuomet Dievas leido išbandyti Jobo tikėjimą ir teisumą: „Štai visa, ką jis turi, ­ tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“

Per akimirką Jobas neteko savo vaikų, tarnų ir visų turtų, jo gyvybė tapo tokia silpna, kad atrodė kabo ant plauko… Galiausiai, jį paliko žmona, sakydama: prakeik Dievą ir mirk.

Ką daro Jobas? Ieško kaltų?

Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“ (Job. 1, 20-21)

 

Jobas su draugais mąsto ar jame pačiame nėra kokios nors kaltės. Svarsto apie Dievo didybę ir nesuvokiamus Jo sprendimus. Prislėgtas didelio skausmo, Jobas nepraranda didžiausio savo turto – tikėjimo ir teisumo. Kaip ne keista, dėl savo netekčių jis nekaltino Dievo, neieškojo kaltų.

Po išbandymo, Dievas padarė jį vėl laimingu: Jobas iš elgetos vėl tapo pasiturinčiu žmogumi, gyveno apsuptas vaikų ir anūkų krykštavimo. Mirė laimingas, nugyvenęs ilgus metus. Gal todėl, kad neieškojo kaltų?..

Biblijoje rašoma dar apie vieną žmogų, kuris neieškojo kaltų, nors Dievas į sukčių, smurtautojų, pasaulio galiūnų ir šėtono rankas atidavė net jo gyvybę. Tai – Kristus. Kristus, kaip ir Jobas, yra atiduodamas šėtonui, kad šis per skausmą ištirtų jo teisumą. Dievas neįsikišo kai Jėzus buvo žiauriai mušamas, kankinamas, iš jo buvo tyčiojamasi… Dievas neįsikišo it tuomet, kai buvo nutraukta Jo gyvybė.

 

Kaip kadaise kenčiantis Jobas, taip vėliau – kenčiantis, mirštantis ir prisikėlęs Kristus neieškojo kaltų. Manau dėl to Jis nepasirodė nei karaliui, nei vyriausiajam kunigui, nei romėnui Poncijui Pilotui, nei jį kankinusiems ir prie kryžiaus prikalusiems kareiviams, nei minioms į jį spjaudžiusių ir visaip kitaip niekinusių žmonių. Jis pasirodė vien tik jį mylėjusiems. Kodėl? Jis neieškojo kaltų. Kaltieji, išgirdę apie prisikėlimo žinią, turi ieškoti jo. Jis nesiekia pasirodyti savo skriaudimams, nes vien jo pasirodymas taptų apkalta. Tai – paliekama paskutiniam teismui. Dabar vienintelis jo pasirodymo tikslas – paguosti išgąsdintas širdis, suteikti vilties ir išmokyti atleisti mūsų kaltininkams.

Atleisdami arba ieškodami kaltės, supančius žmones padarome savo draugais arba priešais. Prisiminkime, kad panorėję, draugus visada laisvai galime paversti savo priešais, o priešus – draugais.

Visa tai ir dar daugiau sudėta Jokūbo žodžiuose: „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio. Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.“ (Jok 5,7-11)