Kunigystė – didelė malonė iš Dievo

Edita VAŠKAITYTĖ

Praėjusių metų vasarą Šilutės parapijoje diakono tarnystei ordinuotas teologijos bakalauras Juozas Mišeikis šiuo metu aktyviai dirba Šilutės parapijoje, laiko pamaldas Šiaurės Lietuvos latviškose parapijose, padeda kitiems Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkams. Šių metų birželį Juozui sukaks dvidešimt ketveri. Apie jaunystės pašventimą Kristui, diakono tarnystę bei sudėtingą dvasininko darbą su Juozu kalbėjomės Didįjį Penktadienį.

 diak. Juozas Mišeikis 

Esi jauniausias vaikas šeimoje. Kaip tėvai ir giminaičiai reagavo į Tavo apsisprendimą tapti dvasininku?

Niekam šeimoje tai nebuvo naujiena. Mano šeima tikinti, todėl nuo mažens buvau vedamas į bažnyčią, o kai paaugau su vysk. Jonu Kalvanu (Jr.) kartais važiuodavau į įvairias bažnytines šventes. Taip pat Tauragėje lankydavau tikybos pamokas. Man tai patiko. Sulaukęs šešiolikos tvirtai žinojau, jog noriu tapti dvasininku ir savęs kitoje profesijoje neįsivaizdavau. Domėjausi teologijos mokslu, studijomis. Baigęs mokyklą stojau į Klaipėdos universitetą ir pirmoje vietoje rašiau teologiją. Labai norėjau įstoti ir įstojau. Šeima į mano apsisprendimą žiūrėjo palankiai ir mane palaikė. Giminės taip pat nežiūrėjo priešiškai.

O kokia buvo Tavo draugų reakcija?

Visokių buvo. Kai kurie žiūrėjo palankiai, kai kurie laikė mane keistuoliu. Kiti nesuprato mano apsisprendimo – galvojo, jog visa tai nerimta. Kadangi dauguma mano draugų liuteronai – didelių nesusipratimų nebuvo.

Dauguma jaunų žmonių renkasi vadybos, ekonomikos ar kitas panašias madingas profesijas. Kodėl Tu pasirinkai teologijos studijas?

Visų pirma todėl, jog stodamas žinojau, jog baigęs sieksiu tapti dvasininku. Teologija geras dalykas – tai įdomus mokslas ir padeda daug ką suprasti apie tikėjimą. Kiekvienam siūlyčiau pasimokyti. Aš norėjau veikti kažką prasmingo, kad man pačiam būtų gera, įdomu ir kad galėčiau dalį savo tikėjimo žinių duoti kitiems.

O kas labiausiai patiko studijuojant universitete?

Negalėčiau nieko išskirti. Viena geriausių paskaitų buvo liturginis giedojimas. Iš doc. Bronislovo Skirsgilo gavau daug naudingų patarimų ir žinių. Dabar tos žinios labai praverčia.

Praktiką atlikai Klaipėdos, Tauragės ir Šilutės parapijose. Ką naujo sužinojai?

Tai buvo didžiulė patirtis. Visos parapijos, kuriose atlikau praktiką yra labai skirtingos. Iš kun. Reincholdo Moro pasisėmiau daug naudingos patirties. Lygiai taip pat kaip ir gimtojoje Tauragėje ar Šilutėje, kurioje dabar vedu Biblijos valandas, su kun. Remigijumi Šemekliu laikau pamaldas. Pamačiau, kaip dirba skirtingų parapijų kunigai, įgijau praktinių žinių. Labai patikdavo vesti pamaldas. Teko ir laidoti, bet tai nebuvo tragedija.

 

diak. Juozas Mišeikis (viduryje) po įvedimo diakono tarnystei Šilutėje.

Kodėl tapai liuteronų bažnyčios diakonu?

Kitokių minčių net nebuvo. Nuo mažumės buvau vedamas į liuteronų bažnyčią, joje buvau pakrikštytas ir konfirmuotas. Neturiu nieko prieš kitas konfesijas – į juos žiūriu kaip į tikėjimo brolius. Bet manau, jog bažnyčioje reikia susikaupimo rimtumo. Atsargiai žiūriu į tokias bendruomenes, kurios maldos namuose rengia savotiškus šou. Liuteronų bažnyčia man yra labiausiai priimtina tikriausiai todėl, jog nuo gimimo esu taip pratęs. Liuteronų bažnyčia man – aukso viduriukas, čia nėra ryškių kraštutinumų. Liuteronų bažnyčioje gyva tradicija. Mano nuomone, visiškas tradicijos atsisakymas yra prastas sumanymas. Man patinka tai, jog mes einame prie tikėjimo esmės. Liuteronų bažnyčia moko grįžti prie evangelijos, stiprina tikėjimą.

Ilgą laiką tarnauji Šilutės parapijoje, kaip jau minėjai, vedi Biblijos valandas, laikai pamaldas. Kokia yra Šilutės parapija?

Šilutės parapija miela, kaip ir visos kitos Lietuvos liuteronų parapijos. Man Šilutės parapijiečiai kaip šeima: labai susibendravome, visada esu šiltai priimamas, pabendraujame, manęs klausia kaip man sekasi. Šilutė yra gėris. Būtų gaila, jei reikėtų palikti Šilutę.

Kalbi apie išsiskyrimą su Šilutės parapija. Tikriausiai turi omenyje būsimą paskyrimą į Šiaurės Lietuvos evangelikų liuteronų parapijas?

Nevisiškai taip. Dvasininko tarnystė tuo ir sunki, jog nepasirinksi savo kelio. Aš nebijau latviškų parapijų, netgi noriu ten imtis veiklos, tačiau žinant, kokia tose parapijose sudėtinga situacija – vienam labai sunku pradėti. O minčių yra daug. Žeimelis, Alkiškiai, Biržai – pagrinde latviškos parapijos, žmonės nori, jog liturgija ir giesmės būtų giedamos latviškai. Kolkas sunku, nes latviškai nemoku, o ir parapijiečių ten nėra daug. Būna, susirenka 2-3, kartais 5-6 parapijiečiai. Bet kaip Kristus sako: „Kur du ar trys mano vardu susirenka, ten ir aš esu“.

Kaip Tave priima Alkiškiuose, Žeimelyje?

Gerai, nesipykstam, nesibaram. Žeimelyje kolkas pamaldas laikau lietuviškai, tačiau artimiausiu metu bandysiu išmokti latvišką liturgiją.

Minėjai, jog dvasininko kelias sudėtingas. Ar nesuabejoji dėl savo pasirinkimo?

Abejonių atsiranda visada, tačiau aš stengiuosi jas nuvyti. Dvasininku būti sunku, todėl, kad esi nuolat „puolamas“. Visuomenė stengiasi sutrypti bažnyčią – sunku atlaikyti priešiškumą. Religija tokia sritis, jog ne visi ją supranta ir suvokia, kam ji reikalinga. Aš kovoju gerąją tikėjimo kovą. O kunigystė yra labai didelė malonė iš Dievo, bet tuo pačiu ne mažiau didesnė atsakomybė. Kunigystė – tai ne gyvenimo būdas, profesija ar hobis – tai visas gyvenimas. Visiškas atsidavimas Dievui. Tai yra nuolanki tarnystė Dievui. Dvasininkas turi tarnauti ir žmonėms, ir Dievui. Tai ir yra sunkiausia.

Ar turi dvasininko idealą?

Idealų tarp žmonių neieškau, aš žmones gerbiu. Yra talentingų dvasininkų, iš kurių galima pasimokyti, pasisemti tikėjimo žinių. Martynas Liuteris atliko daug įspūdingų darbų – tai gerbtina ir nuostabu, bet aš stengiuosi neturėti idealų žmonėse. Žinoma, gerbiu visus kunigus, dvasininkus, nes suprantu juos, jų nelengvą tarnystę. Suprantu, kokia tai nežmoniška atsakomybė. Paprastam žmogui galbūt sunku suvokti, kokią atsakomybę gali nešti dvasininkas. Didžiausios pagarbos vertas LELB Vyskupas Mindaugas Sabutis, kaip savo dėstytoją ir dvasinį mokytoją gerbiu kun. Remigijų Šemeklį. Gyvenime reikia mažiau lygiuotis į žmones. Didžiausias visų krikščionių idealas turėtų būti Kristus.

Esi dvasininkas. Malda yra neatskiriama Tavo tarnystės dalis. Kokia maldos reikšmė krikščioniui?

Labai didelė. Per maldą bendraujama su Dievu. Aš pats ne kartą esu pajutęs Viešpaties artumą maldoje. Malda yra pastovus ryšys su Dievu. Maldoje pasisemiu stiprybės. Malda – tai savotiškas susimąstymas, pokalbis su Dievu. Kiekvienam krikščioniui malda reikalinga tiek, kiek jam to reikia. Tai yra pačio žmogaus noras. Per maldą ir tikėjimą gyvenimas atrodo kitoks. Aš gyvenimą matau iš Dievo perspektyvos.

Ko palinkėtum tikėjimu abejojantiems žmonėms?

Linkiu atsiversti ir paskaityti Bibliją bei suprasti, jog visa, ką turi sukaupęs per savo gyvenimą ir visa, kas tau buvo gyvenime duota yra iš Dievo. Žmogus vienas – be Dievo ir be tikėjimo yra niekas.

Lietuvos Evangelikų Kelias, 2008 Nr. 4