Didžių vyrų šešėlyje – šventos moterys

kun. Remigijus ŠEMEKLIS

Ar pastebėjote kokios jos gražios? Mintyse turiu ne išdailintas, trokštančias į save dėmesį patraukti paneles, bet … motinas, moteris su meile žvelgiančias į savo vaikus. Kas jas daro tokiomis gražiomis, pavasarinėmis laukų ir dekoratyvinių sodų gėlėmis? Manau, kad apie viską, net save, pamirštanti meilė.

Nesąmoningai kiekvienoje moteryje – motinoje – esame linkę įžvelgti savo motiną. Žvelgiame su nostalgija, prisimename savo motinas. Galvojame: ir man mano motina taip pat meiliai šypsojosi! ir mane taip pat meiliai glaudė jos rankos! ir mane taip pat ramino jos balsas! Kas gi, rūpesčių iškankintas, nenorėtų minutėlei sugrįžti į tą nerūpestingumo amžių? Prie jos prisiglaudus, pasimirštų visos pasaulio nuoskaudos; jos rankos ir bučiniai pagydytų visas žaizdas. Todėl ir klausiu: ar pastebėjote, kokios jos gražios? Kaip gražiai jos moka mylėti? Kokios plačios ir nerūpestingos jų šypsenos, tarsi visai nebūtų patyrusios gyvenime jokios skriaudos nei vargo? Kokia gili jų meilė, tarsi jos nebūtų buvusios niekada įskaudintos?Ar pajautėte, kokia įpareigojanti jų meilė? Ji įpareigoja neskaudinti savo motučių, bet jas mylėti.

Tikėjimo protėvis Abraomas

Kas nėra girdėjęs apie Abraomą? Jis yra laikomas tikėjimo protėviu, monoteistinės religijos pradininku. O apie Abraomo žmoną Sarą? Ji, kaip ir daugelio didžių vyrų žmonos, visai nepelnytai lieka Abraomo šešėlyje.

Keistuolis Abraomas (jo keistumas – tame, kad pamiršo protėvių dievus, sulaužė tradicijas ir pakluso Dievo balsui) paliko savo namus, gimtinę ir iškeliavo ieškoti Pažadėtojo krašto. Bet jis keliavo ne vienas! Kartu keliavo ir jo žmona Saraja, tarnai ir tarnaitės, kartu – pasiėmė visą turtą. Abraomo žmona patikėjo savo vyru ir jį rėmė. O gal buvo priversta patikėti?.. Nesvarbu. Abraomui tai, kad girdėjo Dievo balsą ir jam pakluso, buvo užskaityta teisumu. O Sarajai? Ji, kaip ir pramotė Ieva, negirdėjo Dievo nurodymų, bet, priešingai negu Ieva, ji pakluso, patikėjo savo vyro žodžiais. Ne mažesnis nei Abraomo teisumas ir šventumas – klusniosios Sarajos! Tai supratęs, apaštalas Petras visas doras ir šventas moteris moko imti pavyzdį iš Sarajos. (1 Pt. 3,1-6)

Motinos dieną, pirmą gegužės sekmadienį, skubėdamas į antras pamaldas, viena akimi pastebėjau kaip jauni tėvai, ką tik bažnyčioje pakrikštytą, mažą, baltai lyg nuotaką išpuoštą dvimetę princesę sodino į geltonų gėlių jūrą. Nuostabi diena. Graži maža princesė. Esu tikras, kad tėvai džiaugsis nuostabiomis nuotraukomis. Visiems rodys savo mažąją princesę ir klaus: argi ji negraži? Ar ne princesė?

Mergaitės užauga. Virsta merginomis, vėliau – jaunomis moterimis. Kažkada jaunas, iki ausų įsimylėjęs mažasis princas, jai pasiūlys tapti jo princese, sugalvos daugybę išradingesnių vardų nei “princesė”. Tada, gal būt, jie susituoks, susilauks vaikų. Bus džiaugsmo, bet bus ir ašarų. Visi tėvai savo princesėms linki vien tik džiaugsmo ašarų. Linkėjimai ne visada pildosi…

Kažkodėl prisiminiau, kad nei vienas padorus, save gerbiantis „bulvarinis“ laikraštis, neišeina be anekdotų apie žmonas ir uošvienes… Kas nutinka moterims, kad nuostabios „princesės“ – pavirsta „raganomis“, o motinos, močiutės – „bobomis“? Kas nutinka vyrams, kad staiga ima niekinti savo žmonas, dukras, uošvienes, motinas, jaunas moteris ir mergaites?

Sugrįžkime prie Abraomo ir Saros. Gražioji Saraja paseno turtingajam Abraomui nepagimdžiusi nei sūnaus, nei dukters. Abraomas, jei būtų norėjęs, būtų turėjęs pretekstą imti niekinti ir nekęsti Sarajos. O jei dar prisimintume tą nutikimą su faraonu?.. Senovėje, kiekvienas vyras su moterimi nesusilaukęs vaiko, galėjo išduoti skyrybų raštą ir ją, kaip „nekokybišką prekę“, gražinti tėvams. Nors dažnai pakakdavo daug mažesnio preteksto… Bet Abraomas, nieko nepaisydamas, ir toliau mylėjo Sarają. Viešpats, matydamas Abraomo meilę, jam pagelbėja. Pasenusią, netenkančią grožio gyvenimo draugę, Viešpats Abraomui liepia nebevadinti „Saraja“, bet – „Sara“. („Sara“ – reiškia „princesė“, „deivė“). Tada, kai paprastai vyrai dėl vystančio kūniško grožio žmonoms prikabina įvairiausias negražias „etiketes“, Dievas įsako žmoną vadinti pačiais gražiausiais ir kilniausiais vardais, kuriais mylintys tėvai vadina mažas mergaites!

Sarai, netikėtai tapus motina, Abraomas tapo pačiu laimingiausiu vyru. Toks laimingas, kad klauso visų jos nurodymų. Mano akimis žiūrint, dalis Saros nurodymų vyrui – pavydžios ir, su niekuo savo vyru pasiryžusios nesidalinti, moters kaprizai. Pavyzdžiui, Sara įsako savo vyrui išvaryti tarnaitę Hagarą su jos (ir Abraomo) sūnumi Izmaeliu, nors prieš tai… pati Sara ją atvedė savo vyrui į lovą, kad šis su ja susilauktų palikuonio. Abraomas klusniai įvykdė šį žmonos kaprizą. Taip elgiasi tas, kurį Sara, Petro žodžiais tariant, vadino savo viešpačiu! (1 Pt. 3,1-6)

Abraomas ne kartą turėjo priimti sunkius sprendimus. Kiekvieną kartą jam už viską svarbesni buvo jo žmonos, o vėliau – Dievo žodžiai.

Bevardė Petro žmona

Antrasis didis vyras, kurio šešėlyje lieka jo ištikimoji žmona, yra apaštalas Petras. Ne veltui Petrui pasirodė artimas Abraomo ir Saros vaizdinys, nes pirmojoje krikščionių bažnyčioje jis buvo žinomas kaip apaštalas keliaujantis su savo žmona. Kadangi NT rašytojai pamiršo paminėti jos vardą, tai pavadinkime ją – Petro „Sara“.

Senovės pasaulyje kelionės trukdavo savaitėmis, mėnesiais ar net metais. Panašiai kaip Abraomo Sara, Petro ištikimoji žmona visur jį lydėjo, kartu džiaugdavosi jo džiaugsmais ir liūdėdavo dėl nesėkmių. Todėl, drįstu, išaukštinti didžių vyrų šešėlyje stovinčias šventas, bevardes, ištikimas moteris-žmonas, kurios savo pasiaukojančia meile savo vyrams padeda tapti dar didesniais!

Tikro vyro pavyzdys – Kristus

Mūsų laikų nelaimė ir motinų skausmas, kad sūnūs į namus sugrįžta … „užpylę“ akis degtine. Vietoje pasveikinimų, pradeda keikti savo seną motiną, atima pensiją, o kaip atlygį ir savo meilės “įrodymą” – dar ir primuša. Tokioms moterims motinos diena ne šventė, bet tamsybės diena. Ta „bokso kriauše“, prieš kurią galima parodyti savo „vyriškumą“, dažnai tampa – žmona ar vaikai. Ar toks žmogus, vyras, vertas būti vadinamas „viešpačiu“?

Tikro vyro pavyzdys – Kristus. Kristus, ant kryžiaus kentėdamas siaubingas kančias, nepamiršta savo motinos. Jis nuo kryžiaus pasišaukia savo motiną ir mylimiausią savo mokinį. Tada ištaria: tai tavo sūnus! Tai tavo motina!

Vaiko nesėkmės, ligos, mirtis žeidžia motinas. Bet labiausiai žeidžia tai, kad nėra su kuo pasidalinti šiuo skausmu… Jei šalia nėra tikro vyro, prisiminkite, kad dar yra Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus. Prisiminkite, kaip meiliai jis elgėsi su savo motina, su pažemintomis ir įskaudintomis moterimis. Paguodos ieškokite pas Jį.

Beveik kiekvieno didžio istorijoje žmogaus šešėlyje galima pastebėti moterį. Nepastebėta, tinkamai neįvertinta, kartais net – bevardė. Kas ji tavo gyvenime? Motina, žmona, gyvenimo draugė?..

Jos sensta. Jas apleidžia jėgos. Jos nebegali pasigirti gera atmintimi. Gal būt ateis laikas kai ji nesugebės prisiminti savo namų adreso, telefono numerio. Bet, esu tikras, kad iki paskutinės akimirkos atmintyje ji išsaugos tuos, kurie jai brangūs – savo vaikų veidus. Štai tokia gili yra jūsų/mūsų motinų, žmonų, uošvienių meilė!

Jūs, moterys, kad ir koks sunkus būtų jūsų gyvenimas, visada išlikite moteriškos, jautrios ir gražios. Nepraraskite gerumo. Likite doromis ir šventomis moterimis, kurios gera daro ne tam, kad patrauktų į save dėmesį, bet todėl, kad Kūrėjas jumyse sukūrė jautrią ir mylinčią širdį.

Sau ir visiems vyrams/berniukams primenu: mylėkime ir gerbkime šalia esančias moteris, esamas ir būsimas motinas, nes tai yra paties Kūrėjo įsakymas.