Palyginimas apie talentus (Mt 25,14-30)

 

Kun. Ridas TAMULIS

Gali kilti klausimas: ar ekonomika gali mus pamokyti apie Dangaus karalystę? Šis Jėzaus palyginimas apie turtuolį, kuris, iškeliaudamas į kitą šalį, patikėjo savo pinigus tarnams, buvo gerai suprantamas tiems, kurie Jo klausėsi. Tais laikais prekybininkai ir verslininkai iškeliaudami savo verslą palikdavo tvarkyti kitiems, dažniausiai savo ūkvedžiams, tarnams.

Kaip ir daugelyje palyginimų, Jėzus kalba metaforomis. Jis kalba visų laikų ir kartų žmonėms.

Palyginimo pradžioje iškeliaujantis į tolimą šalį Šeimininkas yra pats Jėzus Kristus. Dvejoti tuo neleidžia Evangelijos kontekstas. Palyginimas apie talentus kalba tiek apie gyvenimo, laukiant Šeimininko svarbą, tiek apie skirtingą atpildą Jam sugrįžus. O kas yra tie tarnai, kuriems iškeliaudamas jis patiki savo turtą? Pirmiausia, tai Jėzaus apaštalai, kuriems šis palyginimas buvo skirtas. Tačiau ne tik jie. Tai mes, priėmę ‚Šeimininko‘ „turtus“: Jo Dvasią, mokymą, tikėjimą.

Semantiniu aspektu „tarnų“ paminėjimas išryškina du dalykus. Pirma, šie žmonės yra šeimininko nuosavybė. Antra, žodis tarnai yra tik antrinė graikiško žodžio, pavartoto šiame kontekste, reikšmė. Pirminė yra tiesiog vergai. Taigi palyginimas kalba apie vergus, kurie pagal to meto teisės kanonus buvo tikra to žmogaus nuosavybė. Šių dienų pasaulyje, kur nuolatos pabrėžiama individo laisvė, bet kokia, kad ir mažiausia vergystės konotacija skamba nemaloniai. Tačiau bibline prasme vergystės negalima vertinti vienareikšmiai. Mat jos esama dvejopos – nuodėmės vergystės ir teisumo. Įmanoma būti blogio, tačiau ir gėrio vergu. Velnio ir Dievo. Dievo vaikai ne tik džiaugiasi Dievo dovanota laisve, bet ir laisva valia tampa Viešpaties vergais, kaip rašo apaštalas Paulius: „Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais“ (Rom 8,16-17). Pastarasis žodis taip pat kyla iš tos pačios šaknies kaip ir palyginime apie talentus. Panašiai Paulius teigia ir kitoje vietoje: „Viešpatyje pašauktas vergas yra Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.“ (1 Kor 7, 22). Taigi grįždami prie Jėzaus palyginimo apie talentus galime drąsiai teigti, jog tarnai simbolizuoja visus Jėzaus Kristaus mokinius, taip pat ir dabartinius, taip pat ir mus, ne tik apaštalus. Kiekvienas Kristaus pašauktasis yra visiška Jo nuosavybė. Todėl apaštalas ragindamas šventai gyventi sako: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1Kor 6,19).

Talentai, kuriuos žmogus padalino savo vergams, Naujojo Testamento metu buvo svorio matas, maždaug nuo 28 iki 36 kilogramų. Talentu matuodavo auksą bei sidabrą, taigi tai ir piniginis vienetas, kaip manoma, lygus 5000-6000 denarų; o denaras buvo vienos dienos užmokestis. Taigi netgi tas vergas, kuris gavo mažiausiai, t.y. vieną talentą, tapo labai turtingas. Ar ne tai turi omeny Paulius sakydamas, kad „esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko – ir valdome viską“? (2 Kor 6, 10). Ką simbolizuoja šie turtai? Manau, jog tai „Jėzaus palikimo šlovės turtai šventuosiuose“, kuriuos tikintiesiems taip svarbu atrasti ir per kuriuos jie gali „sustiprėti vidiniame žmoguje“ (Ef 1, 18; 3, 16). Šie turtai – tai Dievo malonės dovanos, Dievo duoti sugebėjimai bei talentai (lietuviškas žodis šia prasme puikiai tinka). Dėl šių turtų mes tampame gabūs tarnauti Dievui priimtinu būdu, tampame Jo tarnais bažnyčioje ir pasaulyje. Dvasiškai vertinant, nėra nei vieno skurdaus krikščionio. Visi apdovanoti – „iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės“ (Jn 1, 16). Ir vis dėlto ne visi vienodai elgiasi su patikėtu turtu.

     Šeimininkui išvykus į tolimą šalį – Jėzui žengus pas Tėvą – atsiskleidžia skirtingas tarnų požiūris į gautas dovanas. Visų pirma negalime nepastebėti Šeimininko dosnumo. Vergams, kurie patys yra visiška Jo nuosavybė, Jis patiki kitą savo nuosavybės dalį. Dabar jie laisvai gali elgtis taip, kaip nori, bent jau iki tam tikro laiko. Būtent ši laisvė atskleidžia jų tikrąjį veidą. Kodėl du tarnai pinigus leidžia į apyvartą, o trečiasis talentą nusprendžia užkasti, mes nežinome. Aišku tik viena – tai radikaliai skirtingi pasirinkimai. Ko jie verti, paaiškės tik sugrįžus Šeimininkui. Tačiau pastarasis nesiskubina grįžti! Tai dar vienas paradoksas. Nors Naujasis Testamentas kalba apie greitą Kristaus grįžimą į žemę, tačiau kai kurios vietos, kaip ir ši, užsimena, jog Jis sugrįš tik „praėjus nemaža laiko“ (Mt 25, 19). Kadangi laikas nėra toks trumpas, kaip atrodo iš pradžių, iškyla klausimas, kaip investuoti gautą turtą. Laukimo metu tikintys Jėzumi patys renkasi, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Vieni – stropiai studijuoja Raštą, meldžiasi, tarnauja bažnyčioje ir pasaulyje. Kiti bažnyčioje pasirodo retai arba visai jos vengia, gyvena savo pačių, šeimos ar įmonės labui, be jokių religinių įsipareigojimų. Laisvė iš tiesų yra didelė vertybė, tačiau ji nepanaikina atsakomybės. Gyvenimas yra didelis turtas ir už tai, kaip jį leidžiame, teks atsiskaityti.

       Kulminacija palyginime pasiekiama tuomet, kai sugrįžęs Šeimininkas pradeda daryti apyskaitą su savo vergais. Kiek daug krikščionių pamiršta, jog Jėzui sugrįžus jų laukia… būtent apyskaita. „Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę“ – tvirtina Paulius (Rom 14,10). „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14,12). Panašiai ir laiške Žydams skaitome: „Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hbr 4,13). Neatsitiktinai apaštalai savo laiškuose mini tą patį, ką ir Jėzus palyginime apie talentus. Nors Šeimininkas ir užtrunka, tačiau vieną dieną Jis būtinai sugrįš. Net jeigu paskutinių dienų scenarijus mums nėra visai aiškus, vis dėlto nėra dvejonių dėl vieno dalyko – Kristus grįš į žemę Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (Hbr 9, 29). Tačiau nepamirškime, jog susitikę su Juo, privalėsime duoti apyskaitą, ir tuomet išaiškės, kaip elgėmės su gautais Dievo malonės turtais. Principas, kuriuo Dievo Sūnus vadovausis tos apyskaitos metu yra toks: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). O kadangi nėra nei vieno krikščionio, kurį Dievas būtų nuskriaudęs, pareikalauta bus iš kiekvieno, o išieškota net su palūkanomis! Tai dar vienas paradoksas. Nors Biblija aiškiai pasmerkia pinigų skolinimą siekiant gauti palūkanų, tačiau dvasiniam turtui šis principas negalioja. Viešpats nebus patenkintas, jei grąžinsime Jam tik tai, ką buvome gavę. Patikėtas turtas turi augti. Vienintelis būdas jį padauginti – leisti į apyvartą. Apibendrindamas sąsają tarp Jėzaus sugrįžimo ir dabartinio krikščionio gyvenimo, apaštalas Paulius rašo: „Todėl mes siekiame, – tiek nebūdami, tiek būdami su Juo, – Jam patikti. Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 9-10).

    Apyskaita išryškina ne tik tai, jog tarnai skirtingai elgėsi su jiems patikėtu turtu, bet ir tai, kad jie turėjo kardinaliai skirtingą supratimą apie savo šeimininką. Galiausiai mes sužinome ir motyvą, kuris užkasusiam talentą tarnui trukdė leisti į apyvartą gautus pinigus. Jis žiūrėjo į savo šeimininką kaip į kietą žmogų. Tas kietumas, anot vergo, pasireikšdavo kitų neteisėtu išnaudojimu. Frazė „pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei“ mums piešia javapjūtės paveikslą. Anot šio tarno, atėjus pjūties metui, jo šeimininkas tarsi reketininkas, ateis į tuos laukus, kuriuose pats nedirbo ir pareikalaus tam tikros derliaus dalies sau. Palyginimas daugiau detalių neatskleidžia, tačiau atrodo, kad iš tiesų šeimininkas derliaus nuėmimo metu lankydavosi kitų laukuose, ir jų savininkai atiduodavo jam duoklę. Kodėl jie taip elgėsi, šis tarnas nesuprato ir padarė išvadą, kad jo šeimininkas yra kietas. Tačiau galime daryti prielaidą, jog šis tarnas tiesiog nežinojo, kad ir kiti laukai priklausė jo šeimininkui.

Panašiai ir kai kuriems krikščionims tarnavimas asocijuojasi su prievarta. Labai greitai tuos, kurie ragina kitus tarnauti Viešpačiui, aukoti savo jėgas, sugebėjimus, laiką ir pinigines aukas, nesunku sugretinti su reketininkais. Šiandien retas kuris pasakys, jog Jėzus Kristus yra kietas, nors būtent šį žodį pavartojo tie Jėzaus mokiniai, kurie pasitraukė nuo Jo. Savo pasitraukimą jie argumentavo būtent taip: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!” (Jn 6, 60). Ir šiandien daliai žmonių bažnyčia atrodo kieta, negailestinga, siekianti išnaudoti ir pan. Tiesa, kad bažnyčios vadovai gali piktnaudžiauti savo padėtimi ir išnaudoti savo kaimenės tikinčiuosius. Apie tai Jėzus įspėja prieš tai skambančiame palyginime (Mt 24, 45-51). Ir vis dėlto aišku, kad šiame palyginime toks šeimininko apibūdinimas nuskamba be pagrindo. Pastebėkime, kad kiti du tarnai, kurie vertėsi su jiems patikėtu turtu, matė visai kitokį savo šeimininko paveikslą. Jų žodžiuose atsiskaitymo metu nėra jokios tulžies – tik džiaugsmas, kad turtas atnešė didelį pelną.

    Taigi natūralu, kad šeimininko nuosprendis dvejopas. Leidę į apyvartą jo malonės dovanas įvardinami kaip šaunūs ir ištikimi tarnai, kurie džiaugsis drauge su savo šeimininku. Įstabu, kad didelius turtus sugrįžęs šeimininkas pavadina mažais dalykais ir ištikimiesiems patiki didelius. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli” (1Kor 2,9). O užkasęs savo talentą pavadinamas blogu, tinginiu ir niekam tikusiu tarnu, kuriam skirta dalis tamsybėse.

    Koks buvo Jėzaus tikslas, pasakojant šį palyginimą? Pirmiausia – šis palyginimas mus pamoko, kaip Dievas elgiasi su savo tarnais. Matome, kad Šeimininkas  pasitiki mumis ir nori leisti mums laisvai reikštis, laukia mūsų kūrybingumo ir net rizikos, disponuojant Jo dovanomis. Ir ne tik su patikėtais pinigais kaip palyginime, bet ir su Jo dvasinėmis tikėjimo dovanomis. Ir pagaliau matome, kad Jis atlygina tiems, kurie yra darbštūs, naudoja viską, ką yra gavę, neužkasa į žemę, bijodami rizikuoti. Dievas visiems duoda skirtingų dovanų „kiekvienam pagal jo gabumus“ (Mt 25,15). Jis žino mūsų galimybes ir nepaskiria darbo ar atsakomybės, jeigu mes to nepajėgtume padaryti. Pavedęs mums ką nors atlikti, Jis duoda jėgų ir išminties visa tai įvykdyti. “Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota” (Lk 12,48).

    Yra sakančių: „Aš nieko negaliu, man Dievas nieko nedavė“. Visiems yra duota, tik svarbu atrasti savo talentą, panaudoti ką esame gavę, nors tai būtų ir vienas „talentas“. Dievas žmonėms teikia skirtingų dovanų ir palaiminimų. Tiek palaiminimai, tiek ir dovanos – tokie pat skirtingi, kaip ir žmonės. Dvasinės dovanos, įvairūs gabumai yra žmogaus asmenybės dalis, jo pašaukimo dalis. Nėra taip svarbu, kokį „investavimo“ būdą pasirinksi – kiekvienas iš jų turi savų pliusų ir savų minusų. Svarbu, kad galėtum savo gyvenime vykdyti Dievo valią ir būti laimingas, nes Dievo valios vykdymas kartu yra ir gyvenimas pagal savo pašaukimą: darbininko, slaugytojo, menininko, gydytojo, mokytojo ir kt.

       Žmogus gali rinktis, kaip jis nori gyventi. Dievas visuomet ras būdų, kaip veikti žmogaus aplinkoje, nes Jis tikrai „pjauna, kur nesėjo ir renka, kur nebarstė..”. Svarbu tik, kad žmogus norėtų gyventi dėl Dievo ir kitų žmonių. Tik nereikia galvoti, kad tavo turimi gabumai, talentai niekam nereikalingi ir netinkami Dievo ir artimojo tarnystei. O jei bijome keisti savo gyvenimą, kadangi manome, jog ištikus bėdai, Dievas bus „per silpnas” man padėti, tuomet tai jau ne vien tik talento užkasimas į žemę, bet ir abejonės pačiu Dievu ir Jo išmintimi.

   Galbūt mums visiems verta paklausti savęs: „Ar tikrai noriu tarnauti Dievui dovanomis, talentais ir malonėmis, kurias iš Jo esu gavęs?“

    Tad palyginimas apie talentus moko, kad dvasinis budėjimas, laukiant sugrįžtančio Kristaus, veda į tarnystę, o priežastis, dėl kurios ji apleidžiama, yra iškreiptas Viešpaties ir Jo Bažnyčios paveikslas. Kadangi Viešpats užtrunka, o tarnavimas Jam pareikalauja visiško savęs atsižadėjimo, ateina gundymas talentą užkasti ir gyventi tausojant save. Tačiau pažįstantys Viešpatį negali gyventi sau. Esame Jo nuosavybė, Jo vergai. Todėl su džiaugsmu tarnaukime mūsų Šeimininkui, kuris nusipirko mus savo kraujo kaina. Geriems ir ištikimiems Jis patikės visą ateities pasaulį.