Gyvenimas, tapęs darbu


Žmogus ankščiau dirbdavo tam, kad gyventų; dabar – gyvena tam, kad dirbtų. Gyvenimas yra tapęs darbu. Be darbo – gyvenimas netenka prasmės. Su tokiu gyvenimo supratimu, vos kelių metų sulaukę, susipažįsta įkėlę koją į darželį:

-Tai – tavo „darbelis“,- sako pro duris išskubanti mama mažyliui, bėganti nuo vaiko ašarų į savo pačios rūpesčius. Taip įžengiame į nesibaigiančių „darbų darbelių“ pasaulį. Galiausiai, prieš valią išvaromi į pensiją, kaip tie, kurie nebetinka darbui ir, matyt, – šiam pasauliui. Bet ir pensijoje rūpesčiai bei darbai nesibaigia…

Doras, sąžiningas darbas – viena iš biblinių vertybių. Apaštalas Paulius rašo: „Dar būdami pas jus skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“. (2 Tes 3,10-12)

Dar kartą noriu pastebėti, kad ankščiau žmogus dirbdavo tam, kad gyventų,o dabar gyvena tam, kad dirbtų. Kuo daugiau pastangų dedama palengvinti gyvenimui, tuo didesnė slegia nesibaigiančių darbų ir terminų našta. Visai kaip išpranašauta Pradžios knygoje: „triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3,17-18)

Kunigai, dažniau nei daugumos profesijų atstovai, susiduria su žmogaus darbų pabaiga – mirtimi. Viena iš kunigo pareigų – kviesti prisiminti Dievą, Maldos Namus. Tačiau, nesibaigiančių darbų išvarginta žmogaus širdis, turėdama laisvą minutę, mieliau trokšta apsilankyti kitoje Dievo šventovėje – gamtoje.

Tarsi už rankos sugautas vagis, dar nepaklaustas, ne vienas teisinasi: “Neturėjau laiko”. “Buvau labai užimtas, turėjau daug darbo“. “Dirbu, todėl negaliu ateiti”. Visai kaip Kristaus palyginime apie į Karaliaus puotą kviečiamus svečius… (Lk 14,15-24) Karalius surengė puotą ir išsiuntė pasiuntinius. Pasiuntinių sutiktieji ima teisintis: vedžiau, pirkau žemę ar jaučius… Kitaip sakant – turiu daug kasdieniškų darbų ir rūpesčių.

Koks žmogus nemėgsta švenčių? Koks žmogus nesidžiaugia poilsio nuo darbų minute? Tačiau jie neapsidžiaugė, nes Karaliaus puotą, panašiai kaip ir žmonės Bažnyčią, matė ne kaip šventę, bet kaip pareigą, kaip darbą. Kitaip sakant, jie sakė sau: aš turiu svarbesnių darbų.

“Liturgija” – irgi reiškia “darbą”, “tarnavimą”. Žmogus kviečiamas atlikti savo pareigą, tarnauti Dievui, būti Dievo artybėje.

Vis tik, neturiu teisės smerkti tų, kurie vietoje bažnyčios renkasi apsilankymą patrauklesnėje Dievo Šventovėje – gamtoje. Bažnyčios pastatas – žmogaus rankų statyba, o gamta – paties Dievo sumanyta ir pastatyta šventovė. Ji graži ir patraukli. Gal būt, svajodamas apie atostogas ir apie poilsį, žmogus kažkur giliai pasąmonėje svajoja apie prarastąjį Edeno sodą, t.y. apie tuos laikus kai darbas teikė malonumą, o dirbama buvo tam, kad gyventume. Kiekvienas apsilankymas gamtoje – užslėpta svajonė apie Rojų, kaip nuostabų poilsį po visų darbų ir vargų. Kaip galima ką nors smerkti už troškimą būti Rojuje?..

Gerų norų neužtenka. Kristaus palyginime, žmonės karaliaus pasiuntinio prašo: „sugalvok mums kokį nors pateisinimą, nes mes turime daug darbų ir rūpesčių… “ Atrodo, būsiu sugalvojęs vieną tokių pasiteisinimų. Tačiau ar tuo bus patenkintas Dievas, rengiantis nuostabią puotą?.. Atsisakymas – vienas iš daugybės dalykų, kuriais nuviliame Dievą, parodome nepagarbą. Išsiduodame, kad mumyse gyvuoja nuodėminga, priešiška Dievui prigimtis.

Kartą nužudęs, visam gyvenimui visų akyse ir liksi „žudiku“. Kartą pavogęs – visam gyvenimui visų akyse tampi „vagimi“. Kartą nusidėjęs visam tampi nusidėjėliu. Nuodėmė griauna pasitikėjimą savimi ir kitais. Nuodėmė tampa neatskiriama mūsų esybės dalimi, našta, akmeniu. Patyrusieji tikėjimo malonę, išvydo koks didelis nusidėjėlis yra žmogus. Purvas nuplaunamas nuo rankų, bet nuodėmės nenusiplausi, nenusidraskysi su oda… Nuodėmė visam gyvenimui prilimpa ir daro mus tuo, kuo esame – nusidėjėliais. Kiekvienam nusidėjėliui reikia Atpirkėjo, to, kuris sutaikytų su Dievu.

Karalius įsako surinkti iš gatvių elgetas ir nusidėjėlius į savo puotą. Tai – Kristaus puota, „Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. (Jn. 1,29) To, kuris mus padaro kitokiais, geresniais Dievo akyse, nei iš tiesų esame.

Patarlėse sakoma: „Vieni dedasi turtingais, bet nieko neturi, kiti dedasi vargšais, bet turi didelius turtus“. (Pat 13,7) Tai ypač tinka tiems, kurie atrado savo gyvenimo lobį – Jėzų Kristų. Nors juo nepasipuikuosi kaip nauju drabužiu, retos markės mašina ar gražiai įrengtais namais, tačiau jis – didžiausias mūsų turtas ir džiaugsmas: „Vieni dedasi turtingais, bet nieko neturi, kiti dedasi vargšais, bet turi didelius turtus“. (Pat 13,7)