Kūčių vakaro istorija (vaikams)


-Kieno šis vaikas?- paklausė rūstus, niekada nesišypsantis, ūsuotas policininkas.

Tiesa… Ar kada nors buvote pasiklydę? O gal buvai pasimetęs nuo mamos parduotuvėje ar judrioje miesto gatvėje? Kaip jauteisi? Turbūt siaubingai bijojai?..

Ne tik vaikai, bet ir suaugę bijo pasiklysti. Bijo likti vieni, pasiklysti nepažįstame mieste ar svetimoje šalyje, todėl nusprendžia, paprasčiausiai, niekur nevykti. Bijo pavėluoti į traukinį ar į liektuvą, todėl nusprendžia nesivažinėti traukiniais ir neskraidyti liektuvais. Tačiau aš manau, kad keliauti mašina, autobusu, traukiniu ar skristi lėktuvu yra be galo smagu. Sutinkate su manimi?

Prieš važiuojant traukiniu ar skrendant lėktuvu reikia įsigyti bilietą. Būtų gerai turėti ir laikrodį. Jei dar rankinio laikrodžio neturi, nenusimink; kiekvienoje autobusų ar traukinių stotyje bei oro uoste yra pakabintas laikrodis, kad keliautojai matytų kiek jiems liko laiko. Keliaujant, būtų gerai turėti ir žemėlapį. Žemėlapiai piešiami tam, kad žmogus žinotų, kur randasi, o žinodamas tai, jaustųsi saugus. Dar būtų gerai į kuprinę įsidėti kompasą, mobilų telefoną ir daugelį kitų, kelionei reikalingų dalykų. Tiesa… Ar ko nors nepamiršau? Patarkit, ką dar reikėtų pasiimti į kelionę?

 Dabar sugrįžkim prie mūsų herojaus.

-Kieno šis vaikas?- dar kartą rūsčiai paklausė policininkas ir apsižvalgė.

 Maži vaikai, vieni, be suaugusiųjų pagalbos, bilieto negali nusipirkti, nes neuždirba pinigų. Todėl vaikai vieni niekur nekeliauja traukiniais ar lėktuvais, bet juos lydi suaugusieji. Maži vaikai nepažįsta laikrodžio ir nemoka naudotis žemėlapiu. Būnant vaiku – lengva pasiklysti!

Tačiau ir suaugusieji dažnai pasiklysta! Nors jie uždirba pinigus, gali nusipirkti bilietą į bet kurį traukinį ar lėktuvą, nuvykti į bet kurią šalį, pažįsta valandas, moka naudotis žemėlapiu, o vis vien – kartais ima ir pasiklysta… Todėl geriausia keliauti ne vienam. O dar geriau – su vedliu ar kelionių vadovu.

Mūsų bilietas bus – šis gražus kvietimas ir sveikinimas.

Mūsų laikrodis - ypatingas. Juo atsuksime laiką į praeitį.

Mūsų žemėlapis ir keliautojo vadovas bus – Biblija.

 “Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies 2 ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ 3 Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. 4 Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. 5 Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: 6 Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.“ (Mt 2,1-6)

Kur mes esame?

-Atvykome į Betliejų.

Gal kas žinote kokioje šalyje yra Betliejus?

-Izraelyje.

 Prieš du tūkstančius devynis metus į Betliejų atkeliavo  viena pora. Jie dar nebuvo susituokę, bet ruošėsi tai artimiausiu metu padaryti. Vyro vardas buvo Juozapas, o moters – Marija. Marija buvo devintą mėnesį nėščia. Jie atkeliavo su ąsilėliu. Greičiausiai, kad pasikinkę į ąsilėlį nedidelį vežimą. Marija buvo nėščia ir negalėjo daug vaikščioti. Taip Juozapas ir Marija atvyko į Betliejų. Tačiau visi namai buvo užimti… Viešbučiai ir užeigos – taip pat pilni žmonių… Ką daryti?

Vienas geras žmogus pasiūlė: „Apsistokite mano tvartelyje“.

Betliejuje gimė Marijos kūdikis. Jam davė vardą Jėzus. Tik viena bėda… jis gimė tvartelyje. Jis buvo suvyniotas vystyklais ir paguldytas ėdžiose ant šieno. Išminčiai sakė, kad jis bus Karalius. O karaliai juk negimsta tvarteliuose? Karaliai gyvena rūmuose. Karalių vaikai – princai ir princesės – gimsta rūmuose.

 -Kieno šis vaikas? Kodėl jis ne mažoje, šiltoje, gražiais patalėliais išpuoštoje lovelėje?- dar kartą paklausė policininkas. – Kur jo tėvai?

 Nors Jėzus gimė vargingame tvartelyje (bet tai – ne taip ir svarbu!), jis turėjo labai karštai jį mylinčią mamą.

Angelas Gabrielius Marijai ir Juozapui pranešė, kad šis vaikelis ypatingas. Jis – Dievo Sūnus ir būsimas Atpirkėjas.

Juozapas nebuvo tikras Jėzaus tėvas, bet jis Jėzų mylėjo kaip savo tikrą sūnų ir mokė viso, ką tik pats mokėjo. Jėzus turėjo ir gerą, mylintį, rūpestingą tėvą. Jėzui gimus, džiaugėsi visi dangaus angelėliai giedodami: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,14) Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad visa tai įvyko vargingame tvarelyje, kad Jėzus buvo paguldytas ne lovelėje, bet ėdžiose.

 Pasiklysti gatvėje, nepažįstamame mieste ar parduotuvėje tarp žmonių nėra visų baisiausia! Visuomet atsiras gerų žmonių, kurie padės tau surasti namus, patars, pasakys, kur esi, kur reikia eiti. Kas naktį užmigti senoje, vargingoje lovelėje, šaltame kambaryje, vaikščioti apirengus seną drabužį irgi nėra už viską baisiausia! Baisiausia yra neturėti namų, mylinčių, visuomet tavęs laukiančių mamos ir tėčio.

 

-Kieno šis vaikas?- paskutinį kartą paklausė policininkas ir nusišypsojo, sužinojęs, kad jis nėra paliktas, užmirštas vaikas, bet turi mylinčius mamą ir tėvą.