Konferencija „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“

Apskrito stalo diskusija (iš dešinės) Marijos radijo direktorius kunigas K.Kėvalas, „Tikėjimo žodžio“ kunigas G.Saulytis, metodistų kunigė Gražina Bielousova, reformatų gen. superintendentas R.Mikalauskas, liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis.  Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos nuotr.

Vasario 26-27 d. Klaipėdoje vyko konferencija „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“, kurią organizavo LCC tarptautinis universitetas. Šis, žiniasklaidoje per mažai dėmesio sulaukęs įvykis, teologo akimis žvelgiant, yra svarbus tuo, nes leidžia prognozuoti tolimesnę krikščioniškų bažnyčių Lietuvoje raidą, ekumeninio judėjimo mūsų šalyje potencialą ir realias galimybes.

Pirmiausia, reikia pastebėti, kad konferencija nebuvo orientuota į visas tradicines Lietuvoje veikiančias krikščioniškas bažnyčias ir bendruomenes. Tai galėjo nulemti tiek konferencijoje nedalyvavusių bažnyčių vidinės nuostatos, tiek LCC tarptautinio universiteto ir jo darbuotojų teologinės pažiūros, tiek įvairūs socialiniai faktoriai. Į šį klausimą, geriausiai būtų, kad atsakymą atrastų ir pateiktų pats konferencijos organizacinis komitetas.

Konferencjoje nedalyvavo ortodoksai ir sentikiai. Dalyvavo Romos katalikų (kun. dr. Arnoldas Valkauskas, kun. dr. Arvydas Ramonas, br. kun. Sigitas Benediktas Jurčys, kun. dr. Kęstutis Kėvalas), Evangelikų liuteronų (kun. dr. Darius Petkūnas, kun. Remigijus Šemeklis), Evangelikų reformatų (gen. superitend. kun. Rimas Mikalauskas, Holger LaHayne), „Tikėjimo žodžio“ (vyr. past. Giedrius Saulytis, Rasa Mardosaitė), Laisvųjų krikščionių (vysk. Christoph Hagele, dr. Andrius Bielskis, past. Romualdas Babarskas), Lietuvos evangelikų baptistų (past. Albertas Latužis, Henrikas Žukauskas), Jungtinės metodistų (kun. Gražina Bielousova), menonitų (dr. Steve Dintaman, Ina Kamaitytė), „Išganymo armijos“ (Suzane Kettler Riutkenen) atstovai. Tradicinių bažnyčių dvasininkų ir atstovų, dalyvaujančių konferencijoje, buvo mažuma.

Konferencijos tikslas – „suburti Lietuvos dvasininkus iš įvairių tradicijų bendram dialogui apie pastoracinio darbo ypatumus posovietiniame kontekste ir atverti galimybę tolesniam vietos bendruomenių ir ganytojų benradarbiavimui“. Iš pradžių buvo aišku, kad konferencijos keliamas tikslas, realiai, gali būti įvykdomas tik iš dalies. Lietuvos religinio gyvenimo kontekste, konferenciją galima vertinti kaip paramą ekumeniniam judėjimui. Pilnas ir atviras bendravimas, kol kas, tarp krikščioniškų bažnyčių nėra įmanomas dėl daugybės objektyvių priežasčių, iš kurių keletą pagrindinių pabandysiu apžvelgti:

 I. Nėra diskusijos. Deja, konferencijos metu diskusija prie apvalaus stalo taip pat nepavyko. Kas kaltas? Nenoras ar nesugebėjimas peržengti „konfesines ribas“?

Tai, kad po bažnyčių atstovų pasisakymų diskusija neįvyko, greičiausiai, yra moderatorių kaltė. Moderatoriai turėjo labiau pasistengti paskatinti atvirą diskusiją, iškelti probleminius klausimus, diskusiją tarp apskritojo stalo dalyvių ir auditorijos, o pabaigoje – pateikti apibendrinimą, išvadas ir savo įžvalgas.

II. Lietuvoje nėra vieningos, daugumai bažnyčių priimtinos, moksliškai pagrįstos terminologijos. Naudojama – tam tikros grupės konfesinius ir politinius interesus tenkinanti terminologija. 

II.1. Diskusija galėjo prasidėti nuo sąvokų išaiškinimo: kas yra Bažnyčia? Ar įmanomas vienas bendras sąvokos „Bažnyčia“ apibrėžimas? Kokie judėjimai nebus laikomi Bažnyčia? Kokie kriterijai bus pasitelkiami nustatant Bažnyčios požymius ir ar jie bus priimtini visoms bažnyčioms? Pavyzdžiui, pastaruoju klausimu evangelikai liuteronai iškelia du kriterijus – Evangeliją ir Sakramentus (Augsburgo tikėjimo išpažinimas, VII ir VIII artikulai).

II.2. Pasirengimo konferencijai metu, nebuvo apibrėžti, todėl – neteisingai naudojami ekleziastiniai terminai tokie kaip „bažnyčia“. Diskusijų metu pirminis apibrėžimas galėjo būti koreguojamas ir taisomas. Panašu, kad konferencija nebuvo orientuota į tradicines bažnyčias, turinčias tikėjimo išpažinimo raštus bei seną bažnytinės terminologijos interpretavimo istoriją. Konferencijos metu buvo neaišku kaip ir kuria linkme reikėtų interpretuoti sąvoką „bažnyčia“: (a) kaip „visuotinę Bažnyčią“; (b) kaip tarptautinę ar tik mūsų krašte veikiančią bažnyčią; (c) kaip bendruomenę ar parapiją.

Atsižvelgiant į tai, kad konferencijoje dalyvavo ir savo konfesiją atstovavo skirtingų bažnyčių dvasininkai, būtų buvę prasminga formuluojant klausimus vietoje žodžio „bažnyčia“ naudojant  daugiskaitos formą „bažnyčios“ ir, atitinkamai, kelti klausimus: ar yra įmanoma bendra krikščioniškų bažnyčių vizija? Jei taip, ko turėtų imtis krikščioniškos bažnyčios, kad pasiektų bendros vizijos ir ją įgyvendintų? Ar įmanoma apibrėžti, kokias bažnyčias ir krikščioniškas bendruomenes galėtų apjungti ši bendra vizija? Nuosekliai suformulavus diskusijų klausimus, ši konferencija, teoriškai, galėjo tapti naujos ekumeninės Lietuvoje patirties ir bendradarbiavimo pradžia. Ar būtų pasiektas platesnis bendradarbiavimas, ar – ne, priklausytų nuo to, ar tradicinės bažnyčios pritartų tokiai jų bažnyčių ateities vizijai ir raidai. Priešingu atveju, tokio pobūdžio konsolidacija galėtų vykti tik tarp netradicinių ir, gal – vienos kitos valstybės pripažinimą turinčios, bažnyčių. Žinoma, jei jos sugebėtų bent iš dalies atsisakyti agresyvios misijos ir bažnyčių „auginimo“, paremto viena kitos ir tradicinių bažnyčių tikinčiųjų sąskaita.

II.3. Vienos bažnyčios turi veiklą koordinuojantį centrą ir hierarchiją, kuri neša ir prisiima atsakomybę už bažnyčios veiklą ir dvasininkus, o kitos – ne. Vienos bažnyčios turi aiškiai apibrėžtą konfesinį modelį, tikėjimo išpažinimo raštus, o kitos – ne. Tai yra svarbu, nes „laisvosios bažnyčios“ savo tikėjimo nuostatas gali keisti ar koreguoti diskusijos metu, o turinčios konfesinius raštus – yra įpareigotos laikytis konfesinio identiteto arba, priešingu atveju, jį prarasti… Tai ypač aktualu bažnyčioms, kurių pagrindinis centras nėra Lietuvoje. Tokios bažnyčios – aukščiau esančių bažnytinės politikos vadovų nustatytos valios vykdytojai. Tokios bažnyčios neturi pasirinkimo: tik vykdyti iš anksto nustatytą ekumeninę arba antiekumeninę bažnytinę politiką. Tai yra svarbu, nes bendros bažnytinės politikos nuostatos persikelia ir į tarpasmeninius santykius, ir daro „tolesnį vietos bendruomenių ir ganytojų bendradarbiavimą“ sunkiai įmanomu. Lankstesnė diskusija gali vykti tik tarp mūsų krašte savarankiškai veikiančių bažnyčių.

II.4. Ne mažiau svarbus aiškumas sąvokose: ką vadinsime „protestantais“, „evangelikais“, „evangelinio mokymo bažnyčiomis“ arba „evangelikalais“?

II.5. Tradicinių bažnyčių dvasininkai yra įšventinami arba ordinuoti kunigais, bet yra bendruomenių, kurių vadovais ar įkūrėjais tampama be jokių šventinimų. Naudinga būtų buvę prieiti bendrą susitarimą dėl dvasininkijos: kurių konfesijų dvasininkai gali būti  vadinami „kunigais“, kurių – „pastoriais“, o kurių – „ganytojais“ ar „bendruomenės lyderiais“ ir kitais – bendruomenių pasirinktais terminais.

Apibendrinant, galima teigti, kad atvirą bendravimą tarp bažnyčių ir tikinčiųjų skatina ekumeninis judėjimas. Tradicinių bažnyčių atstovai konferencijoje dalyvavo, pirmiausia, dėl solidarumo su ekumeninio judėjimo tikslais. Tačiau konferencija galėjo įgyti didesnius užmojus, jei būtų buvę iškelti šie klausimai: ar bažnyčios gali prieiti bendros socialinės politikos ir vieningai pasisakyti įvairiais socialiniais klausimais? Ar tradicinėms bažnyčioms reikėtų įsiklausyti ir į netradicinių bažnyčių nuomonę, o visuomenei deklaruoti bendrą visų krikščioniškų bažnyčių  poziciją?

„Tikėjimo žodžio“ bažnyčios vyr. pastorius G. Saulytis išsakė netradicinių bendruomenių nepasitenkinimą esama, konstitucijoje įtvirtinta situacija, kad bažnyčios yra skirstomos į „tradicines“ ir „netradicines“. Jam buvo linkęs pritarti ir ev. reformatų gen. superintendentas kun. Rimas Mikalauskas, sutikdamas, kad dabartinė teisinė sistema, apibrėžianti bažnyčios statusą, nėra tobula, tačiau diskusija šiuo klausimu neįvyko.

Sveikintina, kad buvo suorganizuota tokio pobūdžio konferencija. Tik turiu pastebėti, kad organizatoriams pritrūko vienos aiškios vizijos, ką norima pasiekti ir kokius rezultatus tikimasi gauti. Pasigesta realių, apčiuopiamų rezultatų. Pasibaigus konferencijai, trūksta reakcijų, atsiliepimų, pasisakymų ir skirtingų konfesijų vykdomos bažnytinės politikos analizės. Ar tradicinės bažnyčios yra pasirengusios ir pasiruošusios vystyti diskusiją šia linkme? Ar „netradicinės bažnyčios“ yra nuoširdžiai suinteresuotos tokiu dialogu?

Tikiuosi, kad šios mano pirminės įžvalgos bei keliami klausimai, paskatins ir kitus konferencijos dalyvius ir pranešėjus panašiai pasielgti.

 Kun. Remigijus Šemeklis
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia
Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas