„Pateisinimas“, „išteisinimas“ ar „nuteisinimas“?

Knygos „Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Augsburgo išpažinimo apologija“ pristatymo metu kilo diskusija dėl panaudoto termino „nuteisinti“. Po jos, diskusijos dalyviai apgailestavo, kad neturėjo diktofono, kurio pagalba būtų buvę galima viską, kas buvo kalbėta, pažodžiui atkurti. Turiu prisipažinti, kad išgirsti argumentai, dalinai, pakeitė išankstinę nuostatą dėl knygoje vartojamų, netradiciškai skambančių, terminų.

Iki šiol lietuviškai kalbančioje liuteronų bažnyčioje buvo naudojamas lic. Jono Paupero iš vokiečių kalbos verstas tekstas, kuriame jis naudoja žodį „pateisinti“, o minėtas artikulas (AK IV) įvardinamas žodžiu – „Pateisinimas“. Vėliau, viename iš konsistorijos posėdžių buvo svarstoma, kurį terminą pasirinkti vidaus naudojimui: „išteisinti“ ar „nuteisinti“. Buvo pasirinktas terminas „išteisinimas“, todėl iki šiol bažnyčioje kalbėdavome apie „Išteisinimo doktriną“. Terminas „Nuteisinimo doktrina“ nebuvo naudojami. Redakcijai buvo užduotas klausimas, kodėl iš trijų variantų, buvo pasirinktas terminas „nuteisinimas“? Ar tai nėra Romos katalikų terminologijos įtaka, iškraipanti lietuvišką liuteronišką termonologiją? Kaip pavyzdys, knygoje pateikiamas gr. žodis eklezija, kurį katalikai interpretuoja kaip „tikinčiųjų susirinkimą“, o liuteronai kaip „tikinčiųjų surinkimą“. Žodis „susirinkimas“ išlaiko prasmę, kad tikintieji susirenka neverčiami, laisva valia. Žodis „surinkimas“ pabrėžia, kad tikinčiuosius surenka Dievas savuoju Įsakymu ir sava Dvasia. Naujai išleistame Augsburgo tikėjimo išpažinime abi sąvokos apjungiamos naudojant žodį „su(si)rinkimas“.

Trys terminai ir trys skirtingos sąvokos, skirtingi semantiniai prasmių laukai: „pateisinimas“, „išteisinimas“ ar „nuteisinimas“?

„Išteisinimas“ – naudojamas juridinėje kalboje. Pvz.: Vyko teismo posėdis, kuriame kaltinamasis buvo pilnai arba dalinai išteisintas.

„Pateisinimas“ – naudojamas buitinėje kalboje. Juo išreiškiamas subjekto emocinis santykis su objektu. Pvz.: Aš pateisinu jo poelgį, nes… Aš nepateisinu, jo poelgio, kadangi…

„Nuteisinimas“ – naujadaras, kurio prasmė iki galo neaiški. Priešdėlis „nu-“ kalboje dedamas prie bendraties formos veiksmažodžio. Pavyzdžiui, naudojamas su tokiais žodžiais kaip „nuteisti [kalinį]“, „nuprausti [vaiką]“, „nuvalyti [dulkes]“, „nutaisyti [rūškaną veidą]“. Tokie veiksmažodžiai gali reikšti tai, kas yra dabar daroma arba, kas bus padaryta ateityje. Nesu kalbininkas, bet tokių veiksmažodžių pagrindu, sudaryti daiktavardžiai (tokie, kaip „nuteisinimas“) skamba keistokai, tačiau jie naudojami ekumenianiame Biblijos vertime bei naujame „Augsburgo tikėjimo išpažinimo“ vertime. Pastarosios knygos redaktorius prisidėjo prie ekumeninio Biblijos vertimo termonologijos ir biblinių vardų žodyno sudarymo, todėl buvo naudinga išklausyti jo argumentus.

Knygos redaktoriaus pateikti argumentai pasirodė įtikinami ir svarūs. Diskusijos pažodžiui nesugebėsiu atkurti iš atminties, todėl leidau šį bei tą pridėti ir nuo savęs.

Pateisinimas“ – reiškia, kad žmogus pateisinamas. Bet ar gali būti nuodėmė pateisinama? Ar Dievas trokšta pateisinti žmogaus silpnumą? Priešingai. Nei vienas nusidėjėlis negalės pasiteisinti prieš Dievą, paprasčiausiai, neturės argumentų. Panašiai, kaip Jobas draugams tvirtinęs apie savo teisumą, Dievo akivaizdoje rodo atgailavimo ženklus. Dievas irgi nenori mūsų pateisinti, antraip Kristaus auka netektų atperkančios prasmės. Dievas parodo, kad mes nepateisinami! Kristaus kryžiaus mirtis ir atpirkimas tapo būtinybe, kad Dievas galėtų suteikti savo gailestingumo malonę. Tad „pateisinimą“ imti kaip terminą nederėtų, nes jo sąvoka dabartinėje kalboje labiausiai nutolina nuo Evangelijos esmės.

Išteisinimas“ – reiškia, kad žmogus paskelbiamas nekaltu. Iš dalies atitiktų Pauliaus malonės teologiją. Dėl Jėzaus Kristaus nuopelno, Dievas matydamas atgailą ir tikėjimą Kristumi, pilnai išteisina žmogų, dovanoja visas kaltes ir amžiną gyvenimą. Tačiau problema, kad juridinėje kalboje šis terminas gali turėti ir kitą, antievangelinę prasmę. Žmogus gali būti „išteisintas“ pritrūkus jo kaltės įrodymų ar nepavykus įrodyti jo kaltės. Tad ir šis žodis, kuomet naudojamas kaip terminas, be platesnių paaiškinimų, nepajėgia išreikšti visos „išteisinimo doktrinos“ esmės.

Nuteisinimas“ – iki redaktoriaus pateiktų argumentų, atrodė nenaudotinas, nieko nesakantis ir mažiausiai tinkamas liuteroniškiems išpažinimams terminas. Pritrūko – „sąvokos“, t.y. ką jis reiškia? Bet toks ir buvo redaktorių sumanymas, kad skaitytojas užduotų su klausimą: ką šis žodis reiškia? Pats reformatorius M. Liuteris mėgo sudarinėti teologinių terminų naujadarus, kuriems vokiečių kalba yra palankesnė nei lietuvių kalba.

Žodis „nuteisinimas“ tikėjimo išpažinime – tampa teologiniu terminu su neapibrėžta tiek juridine, tiek buitine sąvoka, kuri kalba apie „išteisinimo“ procesą ir, kurio parasmė yra aiškiname Evangelijoje, tiek katalikų, tiek liuteronų tikėjimo išpažinimo raštuose. Kitaip sakant, prie šio termino, paprasčiausiai, reikia pripasti.

Knygoje randama ir daugiau neįprastai skambančių terminų, sąvokų, kurie per laiką taps mūsų bažnyčios atnaujinto teologijos terminų žodyno dalis. Daliai, tikiu, jie taps suklupimo ir papiktinimų akmeniu. Tačiau, po kelių dienų praleistų lyginant vertimą su kitomis kalbomis išleistu tekstu, turiu pripažinti, kad knyga išversta gerai ir profesionaliai. Galima tik papriekaištauti knygos redaktoriams, kad išnašose nepateikti visi knygos ruošimo metu diskusijose aptarti, bet knygoje pateikiamuose komentaruose neatsispindintys, paaiškinimai…

kun. Remigijus ŠEMEKLIS