In memoria

 kun. E. Roga Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje

 Kunigas Ernstas Roga gimė 1929 m. rugpjūčio 4 d. Rukuose. Vokiškai kalbantys Ernsto tėvai – Johanas ir Lidija Rukuose turėjo 15 ha žemės. Jiems gimė keturi vaikai, visi keturi – sūnūs. Tų pačių metų rugpjūčio 25 d. Ernstas buvo pakrikštytas Rukų bažnyčioje. Pradinę mokyklą lankė taip pat Rukuose. Progimnaziją iki 1944 metų vasaros lankė Pagėgiuose, kur iš Rukų nuvykdavo traukinuku. 1944 m. Verbų sekmadienį buvo konfirmuotas Rukuose. Vienas Ernsto brolių – Verneris mirė jaunas dar tebegyvenant Rukuose. Kitų šeimos narių likimai tokie tragiški, kad Ersto bičiuliai apie juos pasakodami negalėjo tramdyti ašarų.

Karo metu Ernsto tėvas buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Frontui priartėjus, Klaipėdos krašto gyventojams buvo įsakyta evakuotis. 1944 metais Ernsto mama Lidija su kitais giminaičiais iš Rukų taip pat traukėsi į Karaliaučiaus kraštą. Kartu su ja buvo ir Ernstas su dviem jaunesniais broliais Gerdu ir Alfredu, tačiau prasiveržusi rusų kariuomenė, sustabdė pavėluotą krašto gyventojų atsitraukimą. Šeima nesėkmingai bandė pasislėpti viename pakelės namelyje. Čia juos užklupę, rusų kareiviai sulaikė. 15-metį Ernstą ir kartu su jais buvusį lenką, rusų kareiviai atskyrė nuo šeimos ir išsivedė nežinoma kryptimi. Moteris ir mažamečius vaikus – paskyrė į kitą grupę. Gerdas (turėjęs apie 9 m.) ir Alfredas (nepilnai 4 m.) liko su mama. Sulaikytos motinos su vaikais buvo varomos į Rusijos gilumą, kareiviams grasinant buožėmis. Lidija vis raudojo ir sielojosi dėl savo sūnaus Ersto. Belaisviai buvo verčiami eiti pėsčiomis, todėl mažąjį Alfredą motinai teko nešti ant rankų. Suaugusieji ir vaikai badavo, žmonės masiškai mirė nuo šalčio, bado, išsekimo ir ligų.

1945 m. kovo pradžioje Rytprūsiuose, kelyje iš bado ir difterijos mirė Ernsto motina Lidija. Žeme dar buvo įšalusi. Nusilpę ir bado išsekinti artimieji nepajėgė jos palaidoti įšalo sukaustytoje žemėje netoliese buvusio kaimo kapinėse, todėl tik apdengė eglių šakomis ir sniegu, atsisveikino ir paliko… Mažasis Alfredas, nesuprasdamas, kas įvyko su jo mama, vis klausinėjo, kodėl mama miega ant šaltos žemės, kodėl mama nesikelia, neina su jais… Vyresnis Gerdas, kuris jau suvokė, kas įvyko, verkdamas paliko motinos kapą. Netekę motinos vaikai neliko vieni. Juo ėmė globoti Adamų šeima.

Už pusmečio, tų pačių metų spalio pradžioje, mirė Ernsto brolis Gerdas bei spalio antroje pusėje – vaikus globojusių Adamų močiutė. Jie buvo palaidoti kapinėse kažkur Baltarusijoje. Taip Alfredas liko vienas svetimoje šalyje, be brolių ir be mamos. Jis buvo mokomas nepamiršti, kad jis yra Alfredas Roga, nors rusams buvo sakoma, kad jis yra Alfredas Adamas. Svetimų vaikų, netgi giminaičių vaikų, nebuvo leidžiama su savimi turėti. Išaiškėjus apgaulei, kad Alfredas ne Adamas, bet Roga, berniukas buvo atskirtas nuo globėjų ir atiduotas į vaikų namus. Vėliau, su kitais vaikų namų auklėtiniais buvo pervežtas į Vokietiją, kur jį 1947 m., sugrįžęs iš rusų nelaisvės, susirado tėvas ir pasiėmė pas save. Su tėvu Alfredas apsigyveno Vakarų Vokietijoje.

Ernstas apie savo šeimos narių likimą sužinojo tik po karo, ieškodamas ir klausinėdamas apie kitus savo šeimos narius. Prabėgus trims metams po išsiskyrimo, Ernstas Tilžėje susitiko su šių įvykių liudininke Christel Adam, iš kurios ir sužinojo, kas atsitiko jo broliams Gerdui, Alfredui ir jo motinai Lidijai. Jau tada ji bandė įkalbėti Ernstą ieškoti progos vykti gyventi į Vokietiją, bet šis nusprendė nevažiuoti.

1948 m. Ernstas apsirgo ir buvo paralyžuotas. Ligos priežastis – peršalimas. Keletą mėnesių buvo gydomas Tauragės ligoninėje. Šiek tiek pagijo, bet ligos pasekmes jautė visą gyvenimą. Nebegalinčiu dirbti ir savimi pilnai pasirūpinti Erstu, ėmė rūpintis tolimi giminaičiais Rogai, priglaudę jį pas save. Pas Rogus, atradęs nemažai vokiškų religinių knygų, Ernstas ėmė jas skaityti ir į jas gilintis. Rukuose šiuose namuose Ernstas gyveno iki 1972 m., net po to, kai 1960 metais Rogų šeima išvyko gyventi į Vokietiją. Be Ernsto šiuose namuose buvo priglausta ir bename tapusi Urbaitienė su vaikais, kuri taip pat ilgus metus siekė išvykti į Vokietiją, pas ten likusį vyrą. Jai tai padaryti pavyko tik 1969 metais, o jos vaikai leidimą susitikti su motina ir tėvu gavo tik apie 1972 metus. Urbaitis, kaip ir daugelis vokiečių kariuomenėje pabuvojusių vyrų, bijodamas trėmimų ar lagerio, nusprendė nebegrįžti į Klaipėdos kraštą, bet dėjo pastangas, kad visa šeima galėtų atvykti gyventi pas jį į Vakarų Vokietiją.

Jaunam, be tėvų likusiam jaunuoliui, didelę įtaką Enstui padarė klaipėdiškiai kunigai ir sakytojai, ypač, sakytojas Šikšnius ir kunigas M. Klumbys. Ernstas prisimindavo pamokslininko paprastus, bet iki širdies gelmių jį palietusius žodžius, kad jis turi ištiesti ranką Jėzui ir leistis jo vedamas. Panašiais žodžiais ir jus jis kvietė sekti Jėzų.

Ernsto tėvas, sužinojęs apie Lietuvoje likusį silpnos sveikatos sūnų, stengėsi įkalbėti, kad šis atvyktų gyventi pas jį į Vokietiją, buvo pasirengęs juo rūpintis. Pasakojama, kad jis, žinodamas apie sūnaus religingumą, bandė net spausti Ernstą, primindamas ketvirtą Dievo Įsakymą „Gerbti tėvą ir motiną“, bet tuo laiku Ernstas jau turėjo tvirtą nuomonę apie savo pašaukimą ir savo vietą. Jo atsakymas tėvui buvo, kad Dievą reikia gerbti labiau nei žmones, todėl jis privalo pasilikti Lietuvoje. Su tėvu, mirusiu 1972 metais Ernstas taip ir nebesusitiko…

Kunigo Ernsto kelias į bažnyčią prasidėjo nuo surinkimų, kuriuose jis klausėsi, o vėliau ir pats pabandė skelbti Dievo Žodį. Ernstas Roga pradėjo pamokslus sakyti apie 1952 metus Naustubriuose, o 1953 m. oficialiai paskiriamas („įšventinamas“) sakytoju. Sulaukęs kitų sakytojų pripažinimo, Ernstas Roga iš kart atsiduria sovietinės valdžios akiratyje, yra stebimas, ne kartą buvo įspėtas. Valdžios atstovai, ne vienai klaipėdiškių šeimai norinčiai išvykti pas artimuosius į Vokietiją darę kliūtis, jaunam sakytojui netgi patys ėmė siūlyti važiuoti ir apsigyventi Vokietijoje, bet Ernstas nesutiko, atsakydamas, kad ten ir taip yra daug kunigų, o čia Dievo tarnų labai trūksta. Jis sakė: “aš nepaliksiu savo aveliu”. Tuomet jam buvo tvirtinama, kad jei jis nori sakyti pamokslus ir laikyti surinkimus, turi pirmiau tapti kunigu, taip nukreipdami jį į dvasininko kelią.

Po ligos Ernstas nebegalėjo dirbti sunkaus fizinio darbo. 1961-67 m., dirbdamas Šilutės kelių valdyboje, registravo mašinas išvežančias žvyrą. Kadangi buvo griežtai nusistatęs prieš sukčiavimą ir vagiliavimą, čia patirdavo nuolatinį spaudimą. Ne vienas buvo užpykęs dėl Ernsto dėl šio sąžiningumo ir principingumo.

1967 metais rugpjūčio 31 d. Vanaguose mirė kun. Jurgis Sprogys. Pradėta žvalgytis, kas galėtų perimti kunigo aptarnautas parapijas. Konsistorija nusprendė tų pačių metų lapkričio 7 d. sakytoją Ernstą Rogą įvesti diakono tarnystei Vanagų parapijoje, o 1969 m. vasario 23 d. jis buvo ordinuotas kunigu diakonu Vanagų bažnyčiai ir paskirtas dirbti Vanagų parapijoje. Netrukus paskiriamas aptarnauti ir Kintų parapiją. Sakytojas, tapęs diakonu ir kunigu diakonu, buvo įpareigotas pradėti evangeliškos teologijos studijas. Kadangi tokių studijų Lietuvoje nebuvo, todėl apie 10 metų (nuo 1969 – 1979 m.) kun. E. Roga važinėjosi teologijos studijoms į Rygą. Teologo diplomą jis gavo 1979 m. rugsėjo 15 d.

1979 m. rugsėjo 23 d. Rygos Naujosios Gertrūdos bažnyčioje, Rygos kunigų seminarijos absolventas kun. diak. Ernstas Roga buvo ordinuotas pilnateisiu kunigu su teise nešioti sidabrinį kryžių. Ordinacijos šventėje dalyvavo PLS sekretorius dr. P. Hansenas, seminarijos rektorius R. Priedė, arkivyskupo tarnystės dešimtmetį švenčiantis dr. Janas Matulis ir vysk. Jonas Viktoras Kalvanas, kuriam buvo pavesta pasakyti ordinacijos pamokslą.

Studijų metu kun. diak. E. Roga susidraugavo su Latvijos kunigais, susipažino su Rygos kunigu Kalniniu (Kalninš), kuris vėliau kvietėsi kun. E. Rogą pagelbėti rūpinantis Sovietų Sąjungos šalyse atokiose vietovėse esnčiomis vokiečių bendruomenėmis ir bažnyčiomis. Rygoje reziduojantis kunigas Haroldas Kalninš buvo paskirtas Sovietų Sąjungos respublikose veikusių vokiečių kilmės bendruomenių ir bažnyčių superintendentu. Vyskupo šventinimai Haroldui Kalninšui buvo suteikti 1988 m. lapkričio 13 d. Rygos Jėzaus bažnyčioje.

Pirmoji kelionė Centrinę įvyko 1979 m. gruodžio 2 ir 9 dienomis į Batamšinską ir Aktiubinską Kazachstane, kur prieš dvejus metus registruota vokiečių ev. liuteronų bendruomenė, bet dar neturėjo savo kunigo. Ten būdamas du sekmadienius pašventino maldos namus, kiekvieną vakarą laikė pamaldas vokiečių kalba. 1980-81 metais važinėjo į Batamšimską. 1985 m. gruodį dvi savaites darbavosi Tadžikijos sostinėje Dušambėje. 1987 m. birželio mėn. vėl Batamšinske ir Aktiubinske aptarnavo vokiškai kalbančius tikinčiuosius. Lietuvoje be Vanagų, įvairiu laiku aptarnavo Kintų, Ramučių, Rukų, Šilutės ir Vyžių parapijas, laikė pamaldas vokiškai kalbantiems Klaipėdos parapijiečiams.

1993 m. buvo išrinktas populiariausiu Šilutės rajono žmogumi. Tarpininkavo įkuriant „Šilutės Sandorą“. Nuo jaunystės pats visur aktyviai dalyvavęs, palaikė ir skatino jaunimo evangelizacinį darbą. Lankydavosi krikščioniškoje Vanagų stovykloje, kur pabendraudavo su jaunimu, kviesdamas priimti Kristų kaip Atpirkėją ir Gelbėtoją. Iš rankų nepaleisdavo Biblijos. Save laikė pietistinių pažiūrų kunigu. Gavęs drabužių labdaros ar geresnių daiktų, išdalindavo tiems, kuriems jo nuomone, labiau viso to reikėjo. Ne vieną šeimą yra sušelpęs pinigais.

Evangelikų kungai, paprastai, turi šeimas. Kunigas Ernstas irgi buvo pažįstamų raginimas susirasti žmoną ir sukurti šeimą, bet jis atsakydavo: „kaip as galiu kurti šeimą, jei negalėsiu jos išlaikyti“. Ernstas gerai žinojo, kad tie, kuriems jis patarnavo, buvo lygiai taip pat neturtingi, vargstantys, visko stokojantys kaip ir jis pats.

1997 m. turėjo galvos galvos operaciją. Tarpininkaujant fon Bismarkui, kun. Richteriui ir kun. Vinkleriui, Ernstui Rogai buvo parūpinta vieta Johanitų ordinui priklausančiame pensionate Vokietijoje. Po operacijos jis buvo nusilpęs, susirūpinę parapijiečiai matė, kad nėra kitos išeities. Pats kun. Ernstas dėl to jautesi labai nelaimingas. Sakė, kad jei tik būtų buvęs kiek stipresnis, būtų ne už ką nesutikęs. Šilutėje Ernstas buvo mėgstamas ir gerbiamas žmonių. Tik vienas Ernsto įprotis buvo sunkiai suprantamas ar net keldavo pasipiktinimą, galiausiai net tapo pavojingu jam pačiam ir bažnyčiai: kodėl jis dalina pinigus girtuokliams? Visiems buvo aišku, kad Vokietijoje Ernstui bus daug geriau, nes čia Šilutėje, išmaldos prašytojai, buvo pradėję persekioti ir net ėmė griauti pravažiuojantį nuo dviračio, grasindami ir reikalaudami pinigų… Bet, be jokios abejonės, daug daugiau yra tų, kuriems kunigas nesavanaudiškai padėjo, tų, kuriems iš tiesų reikėjo paramos ir jos sulaukė ne iš ko nors kito, bet iš kunigo Ernsto Rogos.

1997 metų lapkričio pabaigoje Ernai Dreyszas laiške iš Nebros skundėsi, kad nežino kiek ilgai galės ištverti gyvenimą pensionate. Lietuvoje įpratęs lankyti žmones, dalintis liudijimais apie Kristų ir kviesti tikėjimui, dalindavo NT ir kviesdavo skaityti Šv. Raštą, ten susidūrė su daugumos pensionato gyventojų abejingumu tikėjimo dalykams. Jis suprato, kad išoriškai turi viską, bet tuo pat metu klausė savęs: „ar aš esu čia pagal Divo valią?“ Jis labai norėjo būti Lietuvoje, kaip ir vyksupas Jonas Viktoras Kalvanas, kuris Ernstui buvo ir liko didžiausiu autoritetu, dirbti iki pat mirties. Viena, kas sulaikė Ernsta, tai, kad tuo metu sveikata buvo prastos būklės ir kojos sunkiai laikė. Pensionate daug skaitė Bibliją. Daugiau nei ankščiau. Džiaugėsi, kad kiekvieną kartą skaitydamas atranda vis naujo ir labai norėjo tuo su kuo nors pasidalinti. Ilgesys kiekvieną vasarą sugražindavo bent kelioms savaitėms į Lietuvą, kur jis, kaip kunigas dalyvaudavo Šilutės ir kitose bažnyčiose pamaldose, kapinių šventėse.

 

Matydami kaip greitai prastėja kunigo sveikata ir žinodami apie jo norą, Vokietijoje gyvenantys kunigo Ernsto pažįstami Algirdas ir Valtrautė Bajorai, tarpininkaujant kunigui Valdui Žieliui, ėmė rūpintis dokumentais, kad jis būtų parvežtas į Lietuvą ir palaidotas Vanaguose. Per savo pažįstamus, kun. Ernstas Roga prašė, kad už jį būtų meldžiamasi. Birželio mėnesį jį ištiko insultas. Kaip būdinga Ernstui, jis vis dar tada tikėjosi, kad jei galės šiek tiek sustiprėti, dar kuo nors pasitarnauti Dievui. Tačiau jautė, kad jei negerės, reikės pradėti ruoštis amžinam gyvenimui. Jis meldėsi: „Jėzau, gelbėk!“

Du paskutinius mėnesius Ernstas gulėjo lovoje, nebepajėgdamas pakelti net rankos. 81-ojo gimtadienio proga buvo gavęs daug sveikinimo laiškų ir atvirukų. Apgailestavo, kad negali atrašyti. Labai su kunigu buvo susidraugavusi ir juo rūpinosi Johanitų pensionato valdytoja ponia Schulze, kuri atrasdavo laiko su kunigu pasimelsti ir pranešti kunigo draugams kaip jis jaučiasi. Kunigas mirė 2010 m. rugsėjo 13 d. (pirm.) 23,40 val. Nebroje, Vokietijoje. Buvo palaidotas 2010-09-23 d. vysk. Jono Viktoro Kalvano žodžiais tariant – Vanaguose, „kunigų kalnelyje“.

 

Pabaigai: Kartais mes, kunigai sakome „mano parapijiečiai“, „mano parapija“, „mano bažnyčia“. Ernstui bažnyčia visada buvo ir liko Viešpaties vynuogynu, kurios darbininku jis buvo. Jis džiaugėsi kiekvienu nauju į šį vynuogyną ateinančiu darbininku ir už jį meldėsi. Kunigui Ernstui evangelikų bažnyčia buvo mažoji Viešpaties kaimenė. Jis, mano įvedimo diakonu dieną linkėjo, kad, pirmiausia, visada pasilikčiau šios Viešpaties kaimenės avele, būčiau klusnus Viešpačiui, tuomet galėsiu būti ir geras man pavestųjų Kristaus ganytojas. Ernstui bažnyčia visuomet buvo ir išliko Viešpaties, o šiandieną jis jau yra savo vargus ir darbus užbaigusioje, visas kovas iškovojusioje, Viešpaties Bažnyčioje danguje.

 

po 80-ojo gimtadienio Šilutėje su savo mėgstamiausiomis gėlėmis - lelijomis

Biografiją paruošė
ir laidotuvių pamaldose skaitė
Kun. R. Šemeklis