Kun. Remigijus Šemeklis. Tarp dviejų pasaulių

bernardinai.lt nuotrauka

Klausantis politikų, stebint tai, kas pasirodo žiniasklaidoje, susidaro vaizdas, kad pas mus galioja tik vienas principas: tu šiandien padaryk paslaugą man, ir aš kada nors tau atsidėkosiu. Taip įteisinama žemės nuosavybė, be eilės sutvarkomi visi reikiami dokumentai, uždaromos ar vilkinamos bylos ir t.t. Dar blogiau: susidaro vaizdas, kad pas mus niekas už nieką neatsakingas… Jei dėl aplaidumo, korupcijos, iššvaistymo kilus pasipiktinimui, atleistų iš pareigų kokį apsukrų valdininką, jokia bėda! „Draugai“ jau laiko paruošę šiltą vietelę: paslauga už paslaugą… Na ir kas, jei koks rėksnių būrelis kurį laiką rėkaus, paskui jie susikraus lagaminus ir neapsikentę paliks tėvynę. Juk lieka dar kokie du ar trys milijonai!.. Vargas mums, jei panašiai imtume „tvarkyti“ ir bažnyčios reikalus… Kodėl? Nes apie šią „moderniųjų laikų“ rykštę nedviprasmiškai yra kalbama Biblijoje. Kristus pačiais griežčiausiais žodžiais perspėja savo mokinius saugotis tokio „fariziejiško raugo“.

Ši problema iškeliama pasakojime apie suktą prievaizdą (Lk 16,1-8). Žinodamas, kad bus atleistas už šeimininko turto išeikvojimą, jis nebesistengia slėpti savo klastos, bet pradeda atvirai švaistyti šeimininko turtą. (Ar tai neprimena dabartinės politinės situacijos ir akivaizdaus nesiskaitymo su kitų nuomone?) Šeimininkas, matyt, piktinosi, pyko, viešai plūdo savo prievaizdą, bet… prie keturių akių jį pagyrė už apsukrumą. Man tai ženklas, kad ir šio žmogaus dideli turtai buvo sukrauti ir išlaikomi per apgaulę ir panašų apsukrumą. Ką čia pridursi?!.. Jėzus tik replikuoja: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“. Savo mokiniams ironiškai jis kalba: „Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16,9). Kitais žodžiais sakant: ar jūsų draugai priims jus į „amžinąsias padangtes“? Dievas nepriims, nes savo suktumu, akiplėšiškumu, jūs atskyrėte save nuo Dievo!..

Stiprūs žodžiai. Verčiantys susimąstyti.

Žmogiška, kad nuodėmes norisi skirstyti į dideles ir mažas pagal padarytą žalą. Ar galima laikyti dideliu nusikaltimu tokius dalykus, kuriais aš nepakenkiau niekieno gyvybei ar sveikatai? Tai vis mūsų bandymai pasiteisinti savo sąžinei, bet Jėzus moko kiekvieną nuodėmę laikyti dideliu nusikaltimu Dievui: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10).

Neįtikino? O kaip šie, dar stipresni žodžiai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24; Lk 16,13) (Mamona – pinigų, galios ir valdžios dievas).

Esame įstrigę tarp dviejų pasaulių. Esame plėšomi į gabalus iš vidaus ir iš išorės. Esame gundomi plaukti pasroviui. Nusiviliame. Piktinamės: visur kaukės, kaukės, kaukės…

Vieną akimirką lyg ir panašu į komediją (nors mirk iš juoko), o kitą – labiau į tragediją (nors apsiverk ir susikrauk lagaminus amžinajai kelionei). Viską geriau apmąstę, vėl suprantame. Ką tik darytum (šauktum, piktintumeisi, rėktumei, melstumeisi, eitumei į politiką…), rezultatas vis vien tas pats… Esame įstrigę tarp dviejų pasaulių.

Esame dviejų pasaulių žmonės. Dar daugiau – esame pasienio žmonės, kurie nematomomis sienomis ir žmonių įstatymais buvo atskirti nuo brangiausiųjų dalykų. Kas lieka?

Laukti ir tikėtis geresnių laikų.

Prisiminti, kad savo kryžiaus mirtimi Jėzus sugriovė nuo Dievo mus skiriančias nuodėmės sienas.

Čia esame gavę tik laikiną prigimtinę ar įgytą pilietybę kelioms dešimtims metų, o ten – per krikštą ir tikėjimą – amžiams.

2011-04-04  Bernardinai.lt