Jėzus nori būti gyvas mūsų gyvenime

Bernardinai.lt redaktoriaus Andriaus Navicko pokalbis su evangelikų liuteronų kunigu Remigijumi Šemekliu apie svarbiausius iššūkius, į kuriuos tenka atsiliepti šių laikų krikščioniui, apie pagundą ne tarnauti, bet valdyti, apie tai, kuo skiriasi Evangelijos žinia ir pranešimas apie nuolaidas Akropolyje?
[„Kelionė su Bernardinai.lt“, Nr.4]

Kaip apsisprendėte rinktis kunigo tarnystę?

Pašaukimą tapti kunigu jaučiau nuo vaikystės, lankydamasis bažnyčioje. Buvo tokių, kurie juokdavosi: „Kaip tu, būdamas spaliukas ir pionierius, gali lankytis bažnyčioje?“ Jiems atrodė tai tokie nesuderinami dalykai, ir jie buvo teisūs! Tačiau man patiko būti bažnyčioje, kuri, rodos, buvo apgaubta dieviškos paslapties šydu, šventa ir svarbi mano gyvenimo dalis.

Kai manęs klausdavo, kuo noriu būti užaugęs – atsakymas būdavo aiškus – kunigu. Ilgą laiką dėl to abejonių nebuvo. Tik vėliau kilo įvairių dvejonių dėl studijų, dėl profesijos pasirinkimo, dėl tinkamumo vienam ar kitam darbui. Šiandieną nesigailiu ir net džiaugiuosi, kad gyvenimas pasisuko ta linkme, esu tikras, Dievas turi planų kiekvienam žmogui.

Ką Jums asmeniškai reiškia būti krikščionimi?

Krikščionimi reikia būti. Tai – gyvenimo būdas.

Kai mes kalbame apie buvimą krikščionimis, dažniausiai mintyse turime tam tikrą kultūrinę aplinką, atmosferą, mąstymo būdą. Buvimas krikščionimi yra tapatinamas su dalykais, su kuriais esame užaugę ir prie kurių esame pripratę. Bet būti krikščionimi – reiškia priimti ne kultūrą ar elgesio modelius, bet asmeninius iššūkius ir asmeninį Kristaus vedimą.

Kas mus daro krikščionimis? Pirmiausia – tikėjimas Kristumi kaip Atpirkėju, pripažinimas nuodėmės, kuri yra mūsų gyvenimuose ir kuri taip nelengvai pašalinama iš mūsų gyvenimo. Ėjimas keliu, kuriuo veda Kristus, o ne nuodėminga širdis. Kai pripažįstame Jį kaip Atpirkėją, tuomet mums yra iššūkis pripažinti jį kaip Mokytoją, kaip gyvenimo pavyzdį. Tuomet atsiranda maldos poreikis, noras gilintis į Šventąjį Raštą, troškimas dalintis tikėjimu ir vienas kitą kaip krikščionį stiprinti. Atsakydami į asmeninius ir bendrus visai žmonijai iššūkius, krikščionys kuria krikščioniško elgesio modelius ir kultūrinę aplinką, o ne atvirkščiai.

Mūsų, kaip kunigų, yra šiek tiek geresnė padėtis, palyginti su kitais žmonėmis, nes daugelis privalomų krikščioniško gyvenimo elementų yra mūsų darbo bei neatsiejama tarnystės dalis: nuolatos melstis, skelbti Dievo žodį, aprangos kodeksas ir atitinkamas elgesys. Nors apranga gali būti ir klaidinamas vertinimo kriterijus, tačiau žmonės yra linkę savo įsitikinimus koduoti pagal išvaizdą ir aprangą. Dvasininko rūbas – irgi ne išimtis. Jis be žodžių liudija apie tikėjimą ir pasirinktą gyvenimo būdą, ir net įpareigoja atitinkamai elgtis, kaip sakoma, – „pagal mundurą“.

Aš manau, kad sunkiau yra tiems žmonėms, kurių pašaukimas yra kitoks. Jiems daug sunkiau būti ir išlikti krikščionimis šiuolaikiniame pasaulyje. Kunigas neišvengiamai priverstas kelti gyvenimo ir tikėjimo klausimus, mintys nevalingai sukasi apie bažnytinius ir tikėjimo klausimus. Kitam žmogui, kuris gyvena kitokiame pasaulyje ir kitokiais rūpesčiais, ir yra didžiausias iššūkis būti bei išlikti krikščioniu šiais laikais. Jie yra mūsų laikų šventieji ir kankiniai.

Tačiau kunigams tenka kovoti su religinės puikybės pagunda?

Kunigai turi daug pagundų. Puikybė – ne pati didžiausia iš jų. Kunigų pastangos ir daromas darbas ne visada pastebimi ir tinkamai įvertinami, tačiau nuopuoliai – visada sukelia daug kalbų, pasipiktinimo, yra sukrečiantys bendruomenę, atšaldantys ar atstumiantys nuo tikėjimo Kristumi. Norėčiau pasakyti, jog esu kitoks, kad esu gero ir tobulo kunigo pavyzdys, deja, taip nėra… Vienintelis geras ir tobulas Kunigas, kurį turėjo šis pasaulis – tai Kristus.

Tiesa, mes esame daug stipriau gundomi ir ne visada pavyksta atsilaikyti prieš galingąjį priešininką. Kiekvienas yra gundomas tik jam asmeniškai sumaišytu ir parinktu pagundų ir sunkumų kokteiliu. Vis dėlto išdrįsiu įvardyti keletą visiems kunigams tenkančių pagundų. Pirmiausia – tai pagunda įgyti arba išlaikyti turimą valdžią žmonėms. Ne mažesnis gundymo vaidmuo tenka pinigams, t. y. troškimui gyventi visokeriopai aprūpintą gyvenimą. Galiausiai – virtuoziškai naudojamasi troškimu pagarbos sau, noru susilaukti išskirtinio dėmesio. Kartais atrodo, kad tokiomis pagundomis suviliojęs kunigas tampa svarbesnis asmuo už patį Kristų…

Vienas senas kunigas, anksčiau tarnavęs mano parapijose, mano ordinacijos dieną yra ištaręs tokį palinkėjimą: „Jeigu nori būti geras kunigas, pirmiausia turi būti Kristaus kaimenės avimi, t. y. pats turi suprasti, kad ir tu priklausai Kristui, ir tik tuomet gali tapti tos kaimenės ganytoju.“

Kiekvienas kunigas turi suvokti, kad jis yra pašauktas tarnauti žmonėms. Kai kuriais atvejais, atlikus savo darbą, paskelbus Evangeliją, suteikus sakramentus, mums nieko kito nelieka, kaip tik melsti ir laukti, kol Dievas padarys savo darbą.

Kokių didžiausių iššūkių įžvelgiate?

Manau, Kristus yra labai taikliai išvardijęs visas priežastis palyginime apie sėjėją. Kartais žmogus yra nepasirengęs priimti, kartais širdis būna kieta kaip uola. Ką nori sėk ant tos uolos, ten niekas neauga. Kartais gyvenime yra tiek rūpesčių arba žmogus tiek susikuria sau problemų, kad jis apie nieką kitą nebegali galvoti, niekuo kitu gyventi, tik tais rūpesčiais. Jiems Dievo žodis, tai, kas yra ir vyksta Bažnyčioje atrodo tokie tolimi nuo jų esamos realybės… Tik tikinčio ar naujai įtikėjusio žmogaus gyvenime atsiranda kitokios realybės pojūtis. Mąstydamas apie Dievą, apie Šventojo Rašto žodžius, pamažu imi suvokti, kad gyveni ne rūpesčių ir nesibaigiančio liūdesio pasaulyje, bet Dievo karalystėje.

Bažnyčioje daug kalbama apie mirtį ir tai, kas laukia po mirties. Žmogus, kuris galvoja: „Aš turiu problemų šiandien ir man reikia atsakymų“, gali likti labai nusivylęs. Mintis apie tai, kas lauks mirties akimirką, arba kas lauks po mirties – jis palieka tolimai ateičiai, nes dabar turi daug kitų problemų. Jis sako, kad Bažnyčia ir Kristus neturi jam ko pasiūlyti, bet visai nesuvokia, kad jam buvo pasiūlytas pats brangiausias ir vertingiausias dalykas – Amžinybė.

Todėl, drįstu teigti, kad visų pirma turi būti labai gerai įdirbta širdies dirva, paruošta Dievo Žodžiui. Dar prieš pasėjant Dievo Žodžio sėklą, žmogus turi apmąstydamas savo gyvenimą suarti širdies dirvą, įdirbti ją, negailestingai išdraskyti ir išpurenti. Ji turi būti apvalyta nuo piktžolių ir akmenų. Tik tuomet, Jo Žodis duos tam tikrų vaisių. Jeigu to nebus atlikta, jei tik dažnai ateisi į Bažnyčią pasiklausyti pamokslo, paganyti akis, kritikuoti ar vertinti pamaldų grožio – viskas tuo ir pasibaigs.

Kristus yra davęs gerą pavyzdį, ką mes, kaip kunigai, turėtume daryti ir ne visada darome. Kristus ėjo iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą pas žmones. Tai yra mūsų bėda, jog mes dažniausiai laukiame Bažnyčioje, kad žmonės ateitų. Bet kartais tų, kurie yra sužeisti, tų, kurie yra prislėgti, tų, kurie vargsta, – jų reikia ieškoti. Ne veltui kunigai vadinami „ganytojais“. Jie turi ieškoti tų pasiklydusių avių. Ir ne visuomet mes tai, deja, atliekame. Bet tai nėra vien kunigų atsakomybė. Kaltės negalima versti tik kunigams.

Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, kuri turėtų orientuotis, kad taptų tarsi vieninga šeima. Tačiau dažnai Bažnyčios padvelkia ne draugiškumu ir šiluma ieškančiajam Dievo, bet šalčiu ir pelėsiais – tikrąja to žodžio prasme. Šiais laikais tokios bendruomenės, Bažnyčios, dalimi būti nėra patrauklu. Geriau tapti kokio nors klubo nariu.

Ne mažesnė kliūtis – individualizmas. Klubą gali pasirinkti pagal savo pomėgius ir asmenybę, o Bažnyčios – ne. Norėdamas priklausyti Bažnyčiai turi atsisakyti individualizmo bei pasijausti didesnio Kristaus plano dalimi.

Galiausiai dabar kaip niekada palankios sąlygos susikurti savo individualų, virtualų pasaulį. Tokie pasauliai ir pasaulėžiūros kuriamos per socialinius tinklus, įvairiausius filmus, virtualią erdvę, kur gali būti kuo nori ir koks nori. Realiame pasaulyje tokie eksperimentai neleidžiami, ar net – griežtai baudžiami.

Būti krikščionimi reiškia atrasti ir pamatyti pasaulį, kuriame yra Dievas. Žmogus yra Dievo kūrinys, sutvertas gyventi santarvėje su savimi ir su Dievu.

Kodėl žmonėms dažnai sunku Evangeliją priimti kaip Gerąją Naujieną?

Jeigu Evangelija būtų kaip kokia akcija ar išpardavimas, tai ir rezultatas būtų šiek tiek kitoks, bet daugeliui Evangelija yra netgi, sakyčiau, „blogoji naujiena“. Nors mes įpratę sakyti: „Evangelija – Geroji Naujiena“, bet daugeliui žmonių ji skamba kaip „blogoji žinia“. Evangelija kviečia tam tikrų dalykų atsisakyti. Evangelija kartais kviečia netgi kančiai – kūniškai, dvasinei kančiai. Tai nėra lengvas kelias. Ji verčia keisti pasaulėžiūrą, persvarstyti daugelį dalykų savo gyvenimuose. Aš manau, kad nė vienas netrokšta to žingsnio žengti, nes tai yra daug sunkesnis gyvenimas. Ne veltui Kristus kalbėjo apie kryžiaus nešimą. Jis parodo, kokiu keliu jis ėjo, kad nešė savo kryžių, ir kviečia mus ant savo pečių imti gyvenimo kryžių.

Kita vertus, – jeigu mes pasižiūrėtume į žmogų, kuris yra varginamas gyvenimo naštų, dvasinių išgyvenimų dėl to, koks jo gyvenimas, ir gyvena bijodamas Dievo, yra prislėgtas ir netgi įkalintas kaip vergas visų tų dalykų ir nuodėmių, tai, kai jis išgrista, ką Kristus yra dėl jo padaręs, tuomet ta žinia jam nuskamba kaip Geroji Naujiena. Taigi viskas priklauso nuo to, kokios pozicijos mes laikomės. Ar mes esame savo gyvenimo viešpačiai, ar mes trokštame kaip tie pirmieji žmonės būti dievais ir netgi viršesni už Dievą, – tuomet tai yra mums labai bloga žinia. Bet jeigu mes esame kaip tie klūpantys, atgailaujantys žmonės, laikantys save nevertais Dievo. ir tokiais silpnais, kad galėtume pakeisti gyvenimą geresne linkme – tuomet tai nuskamba kaip Geroji žinia. Jeigu mes klūpome po Kristaus kryžiumi – tai Evangelija mums yra Geroji žinia, jeigu mes esame tie, kurie kalame jį prie kryžiaus – tai „blogoji žinia“.

Dažniausias iššūkis man būna per laidotuves ar susiklosčius kitoms situacijoms, tuomet visuomet savęs klausiu: „Ką Viešpats norėtų pasakyti tiems žmonėms per vieną ar kitą Evangelijos žodį. Ir atsakymas visuomet yra vienas ir tas pats – kalbėti apie Kristų. Kad Jis yra Dievas, tapęs žmogumi, kalbėti apie Kristų, kuris yra pasirengęs priimti, atleisti, ir ta naujiena nėra nauja, ji yra labai gerai žinoma. Ir, atrodo, ką nors naujo pasakyti yra labai sunku. Bet kai kartais pamatai tuos gerai žinomus tiek Naujojo, tiek Senojo Testamento pasakojimus Kristaus mirties ir prisikėlimo šviesoje, – kartais jie atrodo kaip kai kas naujo.

Kaip pavyzdį galėčiau pateikti palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Paprastai nurodome jį kaip gražios, pasiaukojamos meilės pavyzdį. Kartais pasižiūrime kaip į priekaištą kunigams, levitams, visiems, kurie prie Bažnyčios labai dažnai apeina tą vargstantį žmogų, ir nesustoja prie jo. O tie žmonės, kurie atrodytų atstumti nuo Dievo, nereligingi žmonės, – jie kartais parodo daug daugiau gailestingumo nei tie, kurie yra Bažnyčioje, arčiau prie Kristaus.

Bet giliau pažvelgus į tą palyginimą – tas gailestingasis samarietis yra Kristus. Jis sustoja prie manęs, vargingo žmogaus, Adomo palikuonies, kuris yra suvargintas, sužeistas nuodėmės, ir ištiesia man pagalbos ranką. Tie plėšikai, kurie mane taip vargina, taip sužaloja ir sumuša, galbūt yra nedori žmonės ar šėtonas, kuris sugeba įvairias būdais įskaudinti, suklaidinti žmogų. Aliejus ir vynas, kuriuo patepamos mano žaizdos, – tai yra Šventoji Dvasia, veikianti per Krikštą ir altoriaus sakramentas, kuriais esame kviečiami stiprinti save kiek galima dažniau. Ji atveda į užeigą, kad būčiau slaugytas, kol pagysiu, kol atsistosiu ant kojų. Ta užeiga palyginime yra Bažnyčia. Jeigu į visas tokias situacijas pasižiūri kristocentriškai, per tai, ką Kristus daro ir veikia per Bažnyčią, kaip gali pakeisti tavo gyvenimą, tuomet ir Evangelija įgyja kitokią, gilesnę reikšmę mūsų gyvenimuose.

Aš manau, kad kunigams didžiausias iššūkis yra patiems savo gyvenime viską išgyventi ir ta patirtimi dalintis su kitais. Mokant kitus šventumo ir tikėjimo Dievu kelio, būtina nepamiršti, kad ir patys esam nusidėjėliai.

Ar turite pretenzijų Dievui?

Nuolatos. Didžiausia pretenzija yra, kad galėtų padaryti mane geresniu kunigu, gausiau laimintų bažnyčioje darbą, kurį darau. Kita vertus, gerai pagalvojus, juk Kristui irgi ne viską pavyko padaryti. Dažnai Jis kaip atlygio susilaukdavo pykčio, apkalbų, susidurdavo su žmonių abejingumu ar intrigomis… Jis subūrė tik nedidelį mokinių būrelį, o priešų galėjo turėti daugiau nei draugų… Nepaisant to, po Šventosios Dvasios atsiuntimo Bažnyčia pradėjo sparčiai augti.

Kartais mes, kunigai, norime būti geresni už Kristų, padaryti daugiau už Kristų. Dievo pašaukimas, mums ir visiems krikščionims yra skelbti Evangeliją, melstis už visus žmones, atlikti savo krikščioniškas pareigas, melsti atleidimo, jei ką padarome neteisiai, o visa kita – palikti Dievo valiai.

Kalbino Andrius Navickas

Pokalbio video įrašas: www.bernardinai.lt/tv/laida/255/remigijus-semeklis-jezus-nori-buti-gyvas-musu-gyvenime