Duonos padauginimas

 Duonos padauginimas ir penkių tūkstančių žmonių minios pamaitinimas (Mt 14,13-21) – vienintelis stebuklas, kuris randamas užrašytas visose keturiose evangelijose. Apaštalų ir Jėzaus mokinių akyse, jis buvo prisimenamas kaip vienas įsimintiniausių Jėzaus stebuklų, kuriais jis parodė savo dieviškumą ir tikrąją galią. Žmonės, tapę šio stebuklo liudininkais, kalbėjo: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 6,14) ir net norėjo padaryti Jį savo karaliumi.

Šiame apmąstyme pateikiamos kelios įžvalgos apie tai, kodėl, būtent, šis įvykis pirmiesiems krikščionis pasirodė toks įsimintinas ir svarbus.

***

Evangelistas Matas atskleidžia, kad prieš tai įvyko keletas svarbių, Jėzui labai skaudžių įvykių, leidžiančių geriau suvokti tokį Jėzaus gerumo ir gailestingumo proveržį.

Pirmiausia, Jėzus nebuvo pripažintas pranašu savo gimtajame Nazarete. Sugrįžus į Nazaretą, šabo dieną jis, kaip buvo pratęs, apsilankė sinagogoje, ir čia jis turėjo išklausyti įvairių jį smerkiančių kalbų…

Reikia turėti mintyse, kad tuo laiku žydai turėjo vienintelę šventyklą Jeruzalėje, kur aukodavo metines aukas ir kurioje kiekvienas suaugęs žydas, jei tik leisdavo sveikata ir galimybės, privalėdavo – apsilankyti per didžiausias šventes. Net tolimose, svetimose šalyse gyvenantys žydai, svajodavo bent kartą gyvenime aplankyti Jeruzalę. Negalėdami patys nuvykti, jie siųsdavo savo meilės aukas į Jeruzalę kartu su piligrimais ir ginkluota apsauga nuo plėšikų. Tuo tarpu eilinį šventadienį visi vyrai eidavo į artimiausią sinagogą melstis, giedoti psalmes, pasiklausyti ir net diskutuoti apie Dievo Žodį.

Jėzus su savo mokiniais per šventes stengdavosi apsilankyti Jeruzalės šventykloje, kur piktinosi, kad švenčių metu, kaip per kokius atlaidus, šventyklos kiemai virsta prekybos bei pinigų keitimo vieta. Viso to prekybininkų šurmulio nelikdavo paprastomis šabo dienomis. Eilinėmis Šabo dienomis arba keliaudamas, panašiai kaip apaštalas Paulius, melsdavosi artimiausioje sinagogoje.

Galilėjoje apsilankęs gimtojoje sinagogoje, Jėzus ėmė mokyti susirinkusius žmones. Šioje vietoje reikia įnešti aiškumo: sinagogoje švento Rašto aptarimas vykdavo kiek kitaip nei krikščioniškose pamaldose, kur perskaičius sekmadienio skaitinius, kunigas atsistoja ir iš sakyklos sako pamokslą. Sinagogoje perskaičius tam sekmadieniui skirtą skaitinį, pirmiausia, jį galėdavo pakomentuoti skaitovas. Paskui – visi turintys, ką pridėti, panašiai kaip per Biblijos studijas. Kartais kildavo diskusijos, buvo uždavinėjami klausimai ir aptariamos įvairios gyvenimiškos situacijos, buvo ieškoma atsakymų, cituojamas šventasis Raštas.

Gimtojo Jėzaus Nazareto žydai, panašiai kaip šiais laikais „tradiciniai krikščionys“, nenorėjo klausyti ir priimti jokių Jėzaus pamokymų ir paraginimų tikėjimo klausimais. Jie pašaipiai murmėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? 55 Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? 56 Ir jo seserys ­ argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.“ (Mt 13,54-56) Kitais žodžiais tariant, jie kalbėjo: „Jei tu būtum kilęs ne iš Nazareto, ir jei būtum ne vargingai gyvenusios Marijos ir staliaus Juozapo sūnus, bet iš garbingos Jeruzalės kunigų šeimos; jei mes nepažinotume tavo šeimos (t.y. giminės) ir tavęs, asmeniškai, gal būt mes į tavo žodžius įsiklausytume, gal būt, kai ką panaudotume iš tavo pamokymų…“ Ten, kur yra abejingumas tikėjimui, piktos ir klastingos širdies žmonės, Jėzus nustoja daryti stebuklus, sulaiko savo palaimą. Todėl ir gimtajame Nazarete stebuklų daugiau nebedarė.   

 ***

Antras svarbus ir skaudus įvykis – Jėzaus giminaičio Jono Krikštytojo mirtis, apie kurią jam  pranešė Jono mokiniai. Jonas Krikštytojas viešai kritikavo karalių Erodą, kad jis gyveno su savo brolio Pilypo žmona. Tame Erodas įžvelgė ir politinį grasinimą: jei jis nori būti laikomas žydų karaliumi, turėtų ir gyventi pagal žydų Įstatymą, kuriame tokie dalykai yra smerkiami. Už tai Jonas buvo įmestas į kalėjimą, o vėliau jam nukirsta galva… Sukrėstas šios žinios Jėzus su mokiniais sėdo į laivelį ir Galilėjos ežeru persikėlė į žmonių negyvenamą krantą. Manau, kad nemažiau sukrėsti buvo Joną Krikštytoją gerbę Galilėjos ir Judo gyventojai. Išvydę Jėzaus stebuklą, jie ima šnabždėtis: Sukilkime prieš Erodą! Nuverskime Erodą! Jėzus yra pranašas, padarykime jį savo karaliumi!

 ***

Nors Jėzus valtimis persikėlė su savo mokiniais į kitą krantą, kad pabūtų ramybėje vieni, pailsėtų, atsidėtų gedului dėl Jono Krikštytojo mirties, nes ir dalis apaštalų pirmiau buvo Jono Krikštytojo mokiniais, tačiau žmonės su savo ligoniais ir bėdomis sekė paskui jį. Jie ėjo aplink Galilėjos ežerą, kad ten pasitiktų Jėzų.  

Kaip Jėzus pasielgė su minia? Ar išbarė juos, kad nė minutei nepalieka jo ramybėje, negerbia jo poilsio ir privatumo?

Jėzus buvo sujaudintas! Jėzui pagailo žmonių, nuėjusių ilgą kelią. Visų pirma ėmė gydyti ten buvusius ligonius. Viešpats turi gerą ir gailestingą, mylinčią kiekvieną žmogų širdį. Tik turime visada prisiminti, kad ne mes, o jis nusprendžia, kada ir kam padėti. Aš manau, kad ir šiandien kai kurie dalykai, kurie dedasi pasaulyje sukrečia Viešpatį. Tuomet mes turėtume eiti pas jį su visomis savo bėdomis, nuodėmėmis ir ligomis, tikėdamiesi ir melsdami jo gailestingumo. 

 ***

Jėzaus laikais dauguma žmonių valgydavo tik du kartus per dieną. Ryto metą ir vakare. Atėjus vakarui, Jėzaus mokiniai sunerimo. Aplink yra negyvenama vietovė. Iš kur žmonės gaus maisto? Ar neturėtų mokytojas jiems liepti keliauti kiekvienam į jų namus? Ar neturėtų mokytojas jau nustoti mokti ir daryti stebuklus?

Tačiau Kristaus akyse šie žmonės, lyg Mozės laikų izraelitai dykumoje, tik labiau ištroškę Dievo žodžių ir stebuklų. Panašiai kaip ir tais laikais alkaną minią Dievas pamaitino mana iš dangaus ir putpelių mėsa, taip dabar Kristus 5,000 žmonių minią pamaitina penkiais kepalėliais duonos ir dviejomis žuvimis. Nors mokiniai pradžioje priekaištavo Jėzui, kad jie turi tik 5 kepalėlius duonos, Jėzus padėkojo už duoną, išdalino ją dvylikai ir liepė dalinti žmonėms, o kas liks, sudėti į pintines. Kaip tos pintinės buvo pripildytos duonos trupinių, o su jomis ir kiekvieno apaštalo širdis prisipildė tikėjimu bei augančiu pasitikėjimu Jėzumi. Tuo tarpu žmonės pasijautė kaip našlė pranašo Elijo laikais. Kol pranašas gyveno jos namuose, puode nesibaigė miltai nei aliejus kepimui ąsotyje. Todėl jie tarpusavyje kalbėjo, kad Jėzus yra pranašas kaip Elijas. Gal būt net į žemę paskutiniais laikais parsiųstas pats pranašas Elijas, kurio sugrįžimo jie laukė… Kaip našlė, gyvenusi skurde ir varge, nenorėjo, kad jos namus paliktų pranašas Elijas, taip žmonės ėmė galvoti, ką čia padarius, kad Jėzus pasiliktų su jais. Ir jie tarė sau: padarykime jį savo karaliumi. Kas galėtų atsisakyti tokio pasiūlymo? Tai tas pats, kas atsisakyti loterijos bilieto su išloštu milijonu…

***

Ligoniai pagydyti, žmonės pamokinti Dievo Žodžio, didžiulė minia pamaitinta. Dauguma žmonių ruošėsi į namus, o kai kurie – pernakvoti po atviru dangumi. Tada savo mokiniams Jėzus duoda nelabai malonų jiems įsakymą – irtis į kitą krantą, o pats dar valandėlei pasilieka atsisveikinti su minia bei atsidėti maldai. Nors ir pervargę, bet mokiniai paklūsta Jėzui, kaip ir mes turėtume jo kvietimui ir žodžiui paklusti bet kokiu oru, bet kokios nuotaikos, net slegiami nuovargio.

 ***

Vienas pamokslininkas sakydavo: jūs parūpinkite duonos, o Dievas tegul padaro stebuklą.

Kartais mūsų aukos Dievui atrodo tokios mažos, nereikšmingos, nieko negalinčios pakeisti, kaip kad ir mokinių akyse keistai atrodė tie penki duonos kepalėliai ir tos dvi žuvelės prieš daugybę alkanų akių ir burnų. Jų akys ir lūpos klausė Viešpaties: ką, Viešpatie, su visu tuo mes galime nuveikti? Kaip pasotinti ir pamaitinti tokią minią? Kaip pasirūpinti jų visais pagrindiniais žemiškais poreikiais? Krikščionys lygiai taip pat mąsto: „Duok, Viešpatie, man milijoną ir milžinišką krūvą labdaros, o aš padarysiu stebuklą! O ką aš dabar galiu nuveikti su tuo mažu, ką man esi davęs?“

Jėzaus stebuklas privertė juos radikaliai pakeisti savo mąstymą! Jie išmoko sakyti maldoje: „Viešpatie, aš tau atnešu nedidelę savo padėkos auką, lyg tuos penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis, o tu padaryk stebuklą.“ Juk gražiausi ir įsimintiniausi žmogaus gyvenime stebuklai vyksta ne tada kai žmogus yra maišais užverčiamas rūbais, maistu ir kita labdara, bet kuomet kažkas dovanojama iš širdies, su meile, su tikėjimu iš dėkingumo Dievui.

Galiausiai, didžiausias stebuklas vyksta bažnyčioje duonos gabalėlyje ir vyno lašelyje, kuriuos mes parūpiname Viešpačiui. Viešpats primindamas mums šį stebuklą ir priimdamas „duonos kepalėlius“ iš mūsų rankų, dvasioje taria: Niekuo per daug nesirūpinkite! Jūs tik ir toliau parūpinkite man tuos kelis kepalėlius duonos, o aš – padarysiu stebuklą. Jis per Altoriaus Sakramentą mus, kaip kad pintinę apaštalų rankose su trupiniais, pripildo tikėjimu, meile ir amžinojo gyvenimo viltimi.