Dieviškojo puodžiaus rankose

 

 Tardami “Tėve mūsų…” ar Tikėjimo išpažinimo žodžius, mes pripažįstame, kad mūsų likimai Dievo rankose. Ar gali būti geresnė, šventesnė ir saugesnė vieta? Tėvai, taip kaip moka, myli savo vaikus ir jais rūpinasi, bet Dievas tai daro visų geriausiai: su begaline meile, su didele išmintimi, kantrybe, be jokios puikybės ir kitų žmogiškų ydų. Jei dėl žmogiškų ydų, vaikai ima nebranginti tėvų meilės, gėdytis jų ar juos niekinti, tai kalbant apie Dievą, yra priešingai – tai mes turime susigėsti, kad esame neverti vadintis dangiškojo Tėvo vaikais, nes esame netobuli, pilni ydų. Pranašas Izaijas, kuris į Dievą kreipiasi kaip į „Tėvą“, maldoje sako: „O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu ­ mūsų Tėvas. Mes ­ molis, o tu ­- mūsų Puodžius; visi mes ­ tavo rankų darbas.“ (Iz 64,7)

Izaijo pranašystės buvo pradėtos užrašinėti apie VIII amžiuje pr. Kristų, galingai Asirijos imperijai užpuolus ir sutriuškinus Izraelio karalystę. Jos gyventojai į Asirijos gilumą buvo išvesti kaip vergai. Nemaža dalis Izraelio pabėgėlių apsigyveno Judo karalystėje ir Jeruzalėje. Tačiau Judo karalystė netapo saugia gyvenimui vieta, nes galinga asirų kariuomenė netrukus nuniokojo ir Judą; laikė apgultyje Jeruzalę – vienintelę laisvės salelę, kurioje ir pranašavo Izaijas. Pranašas, tai matydamas, degte degė pykčiu priešams ir šaukėsi Dievo: „Mūsų dalia tokia, lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu, lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu.”  (Iz 63,19)

Izaijas žinojo, kokia didelė Dievo galia. Jei panorėtų, Jis lengvai galėtų net galingiausią pasaulio kariuomenę sudaužyti lyg molinį indą į šukes: “O, kad perplėštum dangus ir nužengtum! Kalnai prieš tave sudrebėtų!  Kaip ugnis uždega žabus, kaip ugnis užvirina vandenį, kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams, tautos prieš tave drebėtų!“ (Iz 64,1) Tačiau Dievas delsė. Pranašui lieka tik maitintis ankstesnių Izraelio istorijos įvykių, apie kuriuos nėra būtinybės atskirai priminti, prisiminimais perduodamais iš kartos į kartą. Pirmiausia, tai – Išvedimo iš Egipto vergijos įvykiai, kuomet, prasiskyrus vandenims, purve ir vandenyse buvo paskandinta galingiausia ir moderniausia to laiko – Egipto kariuomenė, o Izraelitai saugiai pasiekė kitą krantą. Ne mažiau įspūdingi prisiminimai apie Jericho tvirtovės užėmimą. Izraelitai septynias dienas procesijoje ėjo aplink gerai įtvirtintas miesto sienas, nešdami Sandoros skrynią ir pūsdami ragus, kaip buvo įsakęs Dievas. Tuomet Jericho sienos griuvo ir izraelitai be vargo užėmė miestą. Pranašas maldauja, kad Dievas ir šį kartą parodytų savo galybę. Izaiją neramina, kad Dievas delsia įsikišti, neparodo savo galybės, nes paskutinė Izraelitų tvirtovė beveik palaužta… Dievas pranašui atrodo tolimas, atsiribojęs nuo savo tautos vargo ir skausmo, kurčias ir nebylus: „Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,  padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą, pervedęs juos per jūros gelmes? Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo. Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė. Taip vedei tu savo tautą, kad suteiktum šlovę savo vardui.  Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto! Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas? Nesusilaikyk, nes tu ­ mūsų Tėvas!“ (Iz 63,11-16)

Kai esame varginami ligos, mes klausiame: kur tu, Dieve? Kodėl neateini man į pagalbą? Kuomet kažkas miršta ar žūva, mes priekaištaujame: kur tu buvai Dieve? Kodėl laiku neatėjai į pagalbą? Kartais net klausiame savęs: ar tikrai aš rūpiu Dievui? Ar tikrai jis mane taip myli ir taip rūpinasi manimi, kaip sakoma „pasaldintuose“ pamoksluose? Šiandien, be viso to, dar imame abejoti: ar Dievas yra? Gal mums reikėtų pabandyti pagalbos pasiieškoti kitur: kitose religijose, pas būrėjas ir ekstrasensus, pas įvairiausius liaudies išminčius, paslaptingose piramidėse ar magiškuose ritualuose? Tokie svarstymai pranašui būtų buvę tikras papiktinimas, stabmeldystė, nes apie Dievą jis užtikrintai kalba: „Nuo amžių nėra niekas patyręs, ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas, darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki. O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą! O, kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose!“ (Iz 64,3-4)

Pranašas pateikė labai vaizdingą nuodėmingo žmogaus palyginimą: „Štai tu pyksti, o mes ­ – nuodėmingi. Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai ­ lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas. Nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.“ (Iz 64, 4b-6)

Tas medis, turint mintyse Jono evangelijos žodžius, tai – Kristus. Izraelitai, kaip senosios Sandoros žmonės, ir mes, priklausantys Kristaus Bažnyčiai, esame to medžio šakelės ir lapai. Ateina laikas, kuomet šalnos pakąsti lapai ima kristi nuo gyvybės medžio. Mūsų blogi darbai ar piktadarybės – tai vėjas, mus per jėgą atplėšiantis nuo Kristaus. Atitrūkę nuo medžio lapai nekyla į dangų, bet yra bloškiami į žemę. Tik pasilikdami Kristuje, priklausome Dangui. Nuo medžio nuplėšti ir ant žemės nukritę lapai yra sudeginami ar tampa trąša žemei… Visų nuodėmingų darbų alga – mirtis.

Kodėl mes, taip šventai įsitikinę, kad esame verti ko nors daugiau? Kodėl  puikuojamės savo teisumu, kuris pranašo akyse yra tik “suteršti skudurai”? Žinoma, mes turime amžinojo gyvenimo ir atpirkimo pažadą, kuris buvo duotas iš tyros Dievo meilės ir iš begalinio Kristaus gailestingumo. Tai neginčytina! Bet pranašas, pirmiausia, mums nori priminti apie mūsų nuodėmingumą, o Dievui – apie Jo duotą gailestingumo pažadą: „O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu ­ mūsų Tėvas. Mes ­ molis, o tu ­ mūsų puodžius; visi mes ­ tavo rankų darbas. Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi ­ tavo tauta.“ (Iz 64,7-8)

Kas gali užginti puodžiui sudaužyti jam nepatikusį indą ir pasilikti jam patikusį? Dievas yra laisvas pasirinkti. Jo visi sprendimai, kad ir kokie jie būtų, yra teisūs, pilni mums nesuvokiamos išminties ir prasmės. Vienas iš tokių sunkiai mums suvokiamų Dievo sprendimų, kad Jis pasirinko paprastą molinį indą, gimusį iš Mergelės Marijos, kad pripildytų dar motinos įsčiose dieviškosios esybės aliejumi. Vėliau Jis tą indą sudaužė, praliedamas ne tik Kristaus kraują, bet palaistydamas šią nuodėmingą žemę dieviškosios esybės aliejumi. Jis pasirinko sunaikintį tą, kurį myli ir brangina, kad mes, tušti ir purvini indai, liktume nepaliesti Dievo rūstybės… Sunkiai suvokiamas, bet labai guodžiantis ir vilties teikiantis dieviškos išminties sprendimas.   

Išgirdę naują giesmę, senesnieji parapijiečiai sako: tos giesmės ar melodijos aš  savo amžiuje jau nebeišmoksiu… Išgirstame, ką nors iš šventojo Rašto, kas mus paliečia, pajaučiame raginimą savo širdyje kažką daryti, keistis ar keisti savo gyvenimus, bet staiga prabyla dar vienas balsas, verčiantis galvoti: tai ne man! Aš jau nebepasikeisiu. Aš esu ir liksiu toks, koks esu… Todėl labiau už viską aš meldžiu, kad mes kiek galima ilgiau išliktume kaip molis Dievo rankose. Kad Dievas mus keistų, o mes – noriai pasiduotume tiems pokyčiams. Laikui bėgant, pabuvus gyvenimo sunkumuose lyg ugnyje, mes daromės nerangūs dvasiniams dalykams ir pasikeitimams. Dievo Žodis ir Dievo Dvasios prisilietimas – yra lyg vandens sauja iš puodžiaus rankų, lyg atsargūs Dievo pirštų prisilietimai, suminkštinantys mūsų širdis ir keičiantys mūsų gyvenimus, suteikiantys jiems prasmę, paskirtį ir formą. Todėl aš meldžiu, kad mes kiek galima ilgiau išliktume kaip molis dangiškojo Puodžiaus rankose: keistumės į gera ir leistumės Dievo keičiami.

Pabaigai, sugrįžkime prie pranašo Izaijo ir Jeruzalės. Po tokių pranašo žodžių, pamąstymų ir maldų, daugelis Jeruzalės gyventojų  atgailavo, atsivertė ir buvo pasiruošę iš Dievo rankų priimti net mirtį. Jie žinojo, kad niekas jiems nebegali padėti, juo labiau – jie patys. Kai Jeruzalės gynėjai laukė tik mirties, įsikišo Dievas ir parodė savo galybę, išaukštindamas savo vardą izraelitų akyse. Dėl nežinomos priežasties, galinga asirų kariuomenė atsitraukė, taip ir neužėmusi Jeruzalės. Mirtinam pavojui atsitraukus nuo apgriautų Jeruzalės sienų, pranašas gali viltingai atsidusti: „O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu ­ mūsų Tėvas. Mes ­ molis, o tu ­ mūsų puodžius; visi mes ­ tavo rankų darbas. Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi ­ tavo tauta.“

 

kun. R. Šemeklis

 

Tekstas parengtas liuteronų kunigo Daniel Habben pamokslo „You’re in the Hands of the Heavenly Potter!“ pagrindu. {http://www.saintpeterlutheran.com/}