Kristaus atsimainymo sekmadienio mintys

Prisikėlęs Viešpats mus nori lydėti  Jo paties pramintu keliu: per gyvenimo vargus ir per mirtį į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Kelios mintys apie liturginius bažnytinius metus
Liturginis bažnytinių metų kalendorius yra sudarytas taip, kad po Kristaus atėjimo ir užgimimo laukimo (Advento), būtume pamokinti Dievo Žodyje, pamatytume Kristaus didybę ir dieviškumą, o po to -  palydėtume Jį į kančią, mirtį ir prisikėlimą. Po prisikėlimo šventės, ilgiausias liturginių bažnytinių metų laikotarpis yra skirtas tam, kad mes, išteisinti ir Šv. Dvasios pašventinti bažnyčios nariai, išmoktume būti jo mokiniais ir sekti Juo visą gyvenimą, kol sulauksime amžinybės.

Bažnytiniuose liturginiuose metuose nėra svarbesnių ir nesvarbių sekmadienių. Kiekvienas sekmadienis yra lygiai šventas ir svarbus, nes Viešpats yra įsakęs: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; [...] Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.“ (Iš 20,8-10a.11b) Kiekvienas sekmadienis krikščioniui turėtų būti kaip Kalėdos ar Velykos.

Mane stebina tokie krikščionys, kurie nori būti laikomi Bažnyčios nariais, bet nenori ar nemato jokio reikalo lankytis bažnyčioje, ateiti į pamaldas, dalyvauti maldoje ir šv. Vakarienėje, jau nekalbant apie tokią bažnytinę veiklą kaip Biblijos studijas. Jie yra kaip pagonys: šiandien galintys pagarbinti Kristų, o rytoj – jau garbinantys kitus dievus. Ne tokį Įstatymą esame gavę, ne tokia Evangelija įtikėjome! Jei kartą davei pažadą sekti Kristumi, maldavai, kad Jis būtų tavo Atpirkėjas ir gyvenimo šeimininkas, kad Jis taptų tavo Išganytojas ir Atpirkėjas, pasižadėjai atiduoti pilnai savo gyvenimą į Jo rankas ir leisti Jam tvarkyti tavo gyvenimą, privalai ir ištesėti. Krikščionys supranta, kad jie nebėra savo gyvenimo šeimininkai, bet jis pilnai priklauso Kristui. Sekmadienį pagarbinti Viešpatį yra šventa mūsų pareiga.

Pasaulio žmogus, savo atėjimą į bažnyčią vertina kaip paslaugą ar malonę Dievui. Ypač, jei jis ką nors paaukojo bažnyčiai, tai įsivaizduoja, kad Dievas jam lieka didžiai skolingas. Tuo tarpu krikščionis, žmogus iš pasaulio ir nuodėmės vergijos išvaduotas Kristaus krauju, Bažnyčią mato kaip vietą, kur Dievas jam, nusidėjėliui, rodo savo malonę ir gailestingumą, liudija apie savo meilę, patvirtina apie mumyse gyvuojančią viltį. Toks žmogus supranta, kad viskas yra Viešpaties, o jis naudojasi Viešpaties dovanomis. Jis dosniai aukojasi ir aukoja Dievui, nes yra be galo laimingas ir dėkingas Dievui už išganymą Kristuje.

Bažnyčia ir krikščioniški susibūrimai tikintiesiems – Dievo malonės vieta, kur Dievas duoda „malonę po malonės“ (Jn 1,16). Dievas nieko negaili iš to, ko reikia mūsų išganymui ar tikėjimo pastiprinimui. Apie tai mums primenama ir laiške Hebrajams: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus;  sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.  Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hebr 10,23-25).

Kristaus atsimainymo reikšmė

Kristus atsimainymo sekmadienį vedasi mus ant kalno, kad leistų pažvelgti į jo šlovę, pasižiūrėti į Jo dieviškumą. Tai trumpas Kristaus didybės apsireiškimo blyksnis, vizija to, ką matysime Dievo karalystėje. Ji turi sustiprinti mokinius, kad jų tikėjimas nebesvyruotų, kad nebegąsdintų gyvenimiškų vargų bangos ir audros, skandinančios mažą gyvenimo laivelį neaprėpiamoje pasaulio jūroje. Kad mes žinotume, kad esame saugūs Viešpatyje, Jis mus drąsina: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“. (Apr 1,17-18) Prisikėlęs Viešpats mus nori lydėti  Jo paties pramintu keliu: per gyvenimo vargus ir per mirtį į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Panašiai kaip pranašui Danieliui, taip ir Jonui sunku nusakyti kaip atrodo Dievas ir prisikėlęs Kristus. Jis kalba simboliniais palyginimais: „Žibintuvų viduryje¬ panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna,  jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu“ (Apr 1,16). Šis Kristaus paveikslas moko pagarbios baimės.

Kristus žibintuvų viduryje – priminimas apie Kristaus buvimą bažnyčiose, veikimą per Šv. Dvasią. Panašumas į Žmogaus Sūnų – priminimas, kad „panašus“, nereiškia – „toks, kaip visi žmonės“. Priminimas, kad ne Dievas buvo sukurtas pagal žmogaus paveikslą, bet žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus neturi teisės apie Dievą spręsti ar vertinti pagal žmones ar žmogiškus kriterijus, bet apie žmogų turėtume spręsti pagal Dievo Žodį.

Dievas skiriasi nuo žmogaus. Mes niekada nebūsime tokiais kaip Dievas ar lygiais Dievui: tokiais pat šventais, galingais, teisingais… Tačiau, iš kitos pusės, mes esame pašaukti ir turėtume trokšti tapti panašesniais kiek galima į Dievo paveikslą Jėzuje Kristuje. Daugelis yra pastebėję, kad sekdami Kristaus pamokymais, mes daromės geresniais ir panašesniais į jį, nors ir niekada netapsime lygiai tokiais kaip Jis, nes Jis yra tikras Dievas tapęs žmogumi. Tikintiesiems kaip paskatinimas yra pažadėtas neblogas atlygis – ištobulintas, nemirtingas kūnas, panašus į prisikėlusio Kristaus, kad palaikytų mus ir skatintų visomis išgalėmis siekti šio atlygio.

Kristus, apsivilkęs ilga tunika ir persijuosęs per krūtinę aukso juosta – priminimas, kad Jis ir toliau išlieka mūsų vyriausiuoju Kunigu, mus užtariančiu prieš Dievą ir teikiančiu malonės dovanas per Bažnyčią. Kristaus akys tarsi ugnies liepsna – reiškia, kad Jis ryžtingas, nenuilstantis ir nepavargstantis. Iš Kristaus burnos einantis aštrus dviašmenis kalavijas – primena apie Jo žodį, kuris yra galingas, veiksmingas, paliečiantis giliausias sielos ir širdies gelmes.

Joną apėmė pagarbi baimė jam apsireiškusiam Viešpačiui. Jis parpuolė ant žemės ir bijojo net pasijudinti. Tokios pagarbios baimės dažnai pritrūksta šių laikų žmogui. Be tokios pagarbios baimės, Jėzaus žodžiai „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ neatneštų tokios didelės ramybės, meilės Dievui ir tikėjimo džiaugsmo.

Mūsų šventėjimo būtinybė

Atsimainyme keičiasi Kristus, nors turėtume keistis jo mokiniai. Kristus savo atsimainymu parodė, kad yra amžinas ir nesikeičiantis, kad paskatintų mus keistis ir siekti Dievo malonės.

Kartais krikščionys, nusprendę sekti Jėzumi, tikisi, kad jų gyvenimas taps lengvesnis, labiau palaimintas, turtingesnis. Jie patys taps ypatingi, svarbūs, gerbiami. Sekdamas Kristumi Jonas tapo kaliniu, turėjo vargti ir kentėti Patmos saloje. Patmos sala buvo ne  kurortas, bet katorga. Kristus neduoda garantijų, kad šis gyvenimas taps lengvas ir be rūpesčių. Jis duoda garantijas tik dėl atleidimo ir išganymo, bei amžinybės.

Apie klaidingas viltis taikliai yra pastebėjęs Andrius Navickas:

Sutelkčiausiu pavidalu tokia krikščionybės samprata būdinga kai kurių naujųjų krikščionių bažnyčių skelbiamoje „klestėjimo teologijoje“. Šių bažnyčių ganytojai sąmoningai demonstruoja prabangų gyvenimo stilių, skelbdami žinią – jei pakankamai tikėsi, visa tai taps prieinama ir tau. [...] Ar „klestėjimo teologija“ paprasčiausiai nesukonstruoja Dievo pagal vartotojiškos visuomenės standartus, nenulieja naujo „aukso veršio“? Ar iš tiesų krikščionys turi siekti pritapti prie vartotojiškų standartų? [...] Negalima meluoti žmonėms, kuriuos bandome palydėti Dievo link, kad sekimas kristumi jiems garantuos patogų ir ramų gyvenimą. (Andrius Navickas, Laiškai plaukianties prieš srovę, p. 44-46)

Kartais darydami gera, krikščionys laukia pripažinimo, atlygio, padėkos ir labai įsižeidžia tų dalykų nesulaukę. Jėzaus kalba: jei čia atsiimame visą savo atlygį (ne tik vargais, tenkančiais dėl Kristaus), tai koks mūsų atlygis tada lauktų Danguje?

Dalykai, kurie yra nepatogūs ar žeidžiantys, pasaulio žmogaus nebus pamiršti, net jei tai bus Dievo ar Kristaus Žodis. Tačiau apie dalykus, kuriais mes skaudiname savo Viešpatį, paniekiname jo auką ir meilę, nenorima girdėti. Viename krikščioniškame filme pateikiamas taiklus pastebėjimas, kad mūsų ydos ir nuodėmės yra tarsi parazitai, su kuriais turime kovoti, vyti juos iš savo namų ir gyvenimo. Su Kristaus pagalba turime išsivalyti savo širdį, sielą, mintis ir namus, o tai – sunkus ir vien žmogiškomis jėgomis neįveikiamas viso gyvenimo darbas…

Pasaulio žmogus save laiko viskuo, o Kristų – niekuo. Transfigūracija atskleidžia visą Kristaus didingumą, kad Jo šviesoje ir kryžiaus pavėsyje pamatytume savo nuodėmingo gyvenimo pražūtingumą. Po atsivertimo daug dalykų ir vertybių apsiverčia aukštyn kojomis. Kristus tampa viskuo, o krikščionis su savo nuodėmėmis tik niekingu žemės kirminu, kurį nežinia dėl ko myli Viešpats ir nori matyti savo karalystėje.

Atsivertimas – tai radikalus požiūrio į tikėjimą ir į vertybes pasikeitimas. Jei iki to, krikščionis gyveno taip, kad visa, kas jis yra ir ką jis daro šlovintų jo paties didybę, tai po atsivertimo, priešingai, jis ima stengtis, kad visa, ką jis daro ir kuo gyvena, imtų šlovinti Dievą ir liudytų apie Jo didybę.