Parapijos kunigo sveikinimas Velykoms

Pašlovintas tebūnie Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje. (I Pt 1,3-4)

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Velykos yra ne tik gražiausia pavasario šventė, bet ir tikrų tikriausias tikėjimo pavasaris, nes prisikėlusio Kristaus saulė kviečia mūsų sielas išsivaduoti iš bet kokio dvasinio sąstingio, kuris trukdo ateiti tikėjimo pavasariui ir atsiduoti tikėjimo džiaugsmui.

Palmių  (arba Verbų) Sekmadienį girdėjome apie taikų, ant asilėlio į Jeruzalę įjojantį Jėzų. Minia sveikino jį šaukdama „Osana!”, tokiu būdu prašydama pagalbos, maldaudama tapti jų Karaliumi ir Gelbėtoju.

Didįjį Ketvirtadienį Jėzus paliko dieviškosios meilės paminklą – Šventąją Vakarienę. Jei manai, kad ši Viešpaties dovana tau mažiau reikalinga nei sunkiam ligoniui brangūs vaistai, vieninteliai galintys išgelbėti jo gyvybę, prisimink dr. Martyno Liuterio žodžius, kuriais jis kvietė, pirmiausia, pasitikrinti ar abejojantysis dar tebėra nuodėmingame kūne, po to, apsižvalgyti ar tebėra pilname pagundų pasaulyje, galiausiai, pamąstyti ar tebetiki Dievo Žodžiu, kuris nedviprasmiškai skelbia: “Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris“ (Rom 7,14)

Didįjį Penktadienį Jėzus užnešė savo kryžių ant Golgotos kalno, mirė mūsų nuodėmių atleidimui ir buvo skubomis palaidotas uoloje iškaltame kape. Tačiau net galingi mirties gniaužtai, sunkus kapo angos akmuo, kuriam nuritinti reikėjo kelių vyrų ir pastatyta sargyba, nepajėgė sulaikyti prisikėlusio Jėzaus kape. Jis prisikėlė, padovanodamas mums didžiąją Velykų šventę.  Ne veltui šios šventės pavadinimas, kuris buvo perimtas iš seniau krikščionybę priėmusių slaviškai kalbančių tautų, greičiausiai, bus kilęs iš žodžių „великий [праздник]“; lietuviškai – „didelė [šventė]“.

Bažnyčia nuolatos gyvena pirmųjų Velykų prisiminimu. Pradžioje cituotame, Mažosios Azijos krikščionims skirtame Petro laiške, irgi yra prisimenama apie gyvuojančią ir tvirtai įsišaknijusią tarp tikinčiųjų viltį, kurią įkvėpė Kristaus prisikėlimas. Laiške Petras ne kartą užsimena, kad jam žinomi Mažosios Azijos krikščonių vargai, tačiau, vietoje to, kad kalbėtų apie juos, jis kalba apie viltį, kurią jiems suteikė Kristus prisikėlimas. Ši viltis liudija, kad visi vargai šioje žemėje – laikini, o tikinčiųjų laukia amžini dalykai: „Pašlovintas tebūnie Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje.“ (I Pt 1,3-4)

Apaštalas Paulius primena, kad per krikštą yra prasidėjusios ir mūsų Velykos: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.“ (Kol 2,12) Dabar mums lieka tikėti Kristumi, kantriai laukti pažadėtojo kūno iš numirusių prisikėlimo, pasitikėti Dievo malone, nes eidamas į kryžiaus mirtį, Viešpats yra davęs tvirtą pažadą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11,25)

Gražių švenčių jums ir jūsų šeimos nariams linki Pagėgių, Rukų, Šilutės ir Vanagų evangelikų liuteronų parapijų klebonas kun. Remigijus Šemeklis.