Kiek kainuoja auka?

 

      „Kiek kainuoja auka?“ – tai antraštė straipsnio, kuriame pasipiktinę žmonės po laidotuvių kreipėsi į žurnalistus. Jų pasiūlyta auka kunigui už motinos laidotuves pasirodė per maža. „Auka“, jų nuomone, reiškia, kad žmogus atėjęs pas kunigą turi teisę duoti tiek, kiek gali ar nori, o kunigas neturėtų prašyti daugiau…

   Aukojimas yra labai aktuali ir jautri tema, kadangi krikščioniškos Bažnyčios išskirtinis bruožas – aukojimas ir aukojimasis.  Kas yra auka ir kokia yra aukos kaina?

Kuomet pasigailėję elgetos, numetame jam kelis centus ar litus, ar tai jau yra auka? Reikėtų sakyti ne „paaukojome“, bet „sušelpėme“ jį, kitaip sumenkintume ar net iškraipytume tikrąją žodžio „auka“ reikšmę. „Aukoti“ visada reiškė atiduoti ką nors brangaus ir vertingo.

   Auka buvo tikra, kuomet Kristus aukojosi už mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir atidavė už mus savo gyvybę tam, kad išpirktų mus iš pražūties savuoju šventuoju krauju (I Pt 1,18-19).

  Auka buvo ir tada, kai tikintieji bei šventieji aukojosi dėl Kristaus ir Bažnyčios negailėdami bei netausodami savęs, daugelį metų ištikimai tarnaudavo visai be atlygio arba tik už menką atlygį. Jei reikėdavo, jie nepagailėdavo net savo gyvybės. Tai buvo auka.

   Evangelijoje pasakojama, kad šventykloje Jėzus stebėjo, kaip žmonės aukoja. Turtingieji davė daug, o vargšai – mažai. Našlė įmetė į aukų skrynią tik skatiką (Mk 12,41-44), bet Jėzus pasikvietęs savo mokinius pasakė jiems, kad ji paaukojo daugiausia, nes ji atidavė viską, ką turėjo, o ne tai, kas jai buvo likę iš pertekliaus. Tai buvo auka.

   Po šitokių aukojimo pavyzdžių, liežuvis turėtų neapsiversti elgetaujančios bažnyčios sušelpimo ar atsidėkojimo kunigui už suteiktas paslaugas pavadinti „auka“ ar imti puikuotis savo „aukomis“. Ar kada nors paskaičiavote kiek sekmadieniais bažnyčią lankantis parapijietis aukoja per metus? Per metus mūsų parapijoje vyksta virš 50 pamaldų. Į krepšelį dedantis bent po 10 litų, per metus bažnyčiai paaukoja virš 500 litų! Jei tas aukotojas –pensininkas, gaunantis mažą pensiją, tai jau nemaža auka!

   Kodėl nesunešiojamo krikšto vertė mažesnė nei pora batų ar šventinis rūbas, kuriuos per metus ar du lengvai sunešiojame? Kodėl santuokos palaiminimo vertė yra daug kartų mažesnė už vienai dienai užsivelkamą nuotakos suknelę ar kelioms valandoms išsinuomoto limuzino kainą? Kodėl kunigo buvimas kartu per laidotuves, pamokantys ir paguodos žodžiai yra daug kartų „pigesni“, nei karstas, kuris leidžiamas į duobę ir po keleto metų pavirstantis į dulkes?

Ar visuomet tai, ką davėte kunigui ar bažnyčiai, buvo auka?

Šilutės “Parapijos Naujienos”, 2012 m. Nr. 3