Vienas iš “Sandoros” įkūrėjų – kun. dr. Vilius Gaigalaitis

Rugsėjo 27 d. minimos iškilaus
Klaipėdos krašto dvasininko,
filosofo, teologijos mokslų daktaro,
politiko, kultūros bei visuomenės veikėjo,
lietuvybės puoselėtojo
Viliaus GAIGALAIČIO
142-ąsias gimimo metinės.

“Šilutės Naujienų” straipsnyje pristatoma
evangelikų liuteronų kun. dr. V. Gaigalaičio
veikla bei kalbama apie iki veikiančios Šilutėje
labdaringos organizacijos “Šilutės Sandora” veiklą.

Plačiau skaitykite “Šilutės Naujienose”


Daugeliui iš mūsų ši pavardė yra negirdėta ar gerokai primiršta. Be reikalo. V.Gaigalaitis, gyvenęs ir veikęs nelengvu istorinių perversmų laikotarpiu, kovojo už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos ir lietuvių tautybės išsaugojimą.

V.Gaigalaitis, gimęs ir augęs vokiškoje aplinkoje, kur bet kokios lietuvybės apraiškos buvo stipriai slopinamos, nuo jaunų dienų mylėjo tėvynę Lietuvą ir motinos gimtąją kalbą – lietuvių. Vėliau, būdamas tuometinio Prūsijos parlamento nariu, aiškiai pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

Nors buvo vokiečių valdžios kritikuotas, bet įsitikinimams liko ištikimas visą gyvenimą. V.Gaigalaitis rašė: „Bet ir tada, kai pradingo ir įsigyti žemiški turtai, vis jutau esąs turtingai aprūpintas, taip, kad nieko nestokojau. O jie nebūtų dingę, jei būčiau sugebėjęs iš savo širdies išbraukti tėvynės ir tautos meilę. Bet ir šiandien džiaugiuosi, kad likau šitiems mano idealams ištikimas“.

V.Gaigalaičio nuopelnai tėvynei įvertinti II ir III laipsnio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, o Latvijos universitetas 1933 m. jam suteikė teologijos Garbės daktaro vardą.

Meilė tėvynei skleidėsi vokiškoje aplinkoje

V.Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienos kaime, Ragainės apskrityje (netoli Vilkyškių, Pagėgių sav.), tuometinėje Prūsijoje. Nuo lopšio auklėtas griežta krikščioniška dvasia, buvo imlus mokslams. Dėl tuometinės valdžios politikos, mokykloje privalėjo mokytis tik vokiečių kalba. Tačiau tai netrukdė formuotis tautiniam jo sąmoningumui. V.Gaigalaitis yra rašęs: „Mano tėvas ir motina buvo gryni lietuvininkai, juose nebuvo nei lašelio svetimo kraujo ir aš esmi savo lietuviškumą ir lietuvišką kalbą motinos pienu įžindęs“ („Atsiminimai“).

Dar būdamas tėvų namuose jis susipažino su lietuvių tautiniu judėjimu ir lietuviška spauda.

Vidurinį išsilavinimą V.Gaigalaitis įgijo baigęs tuometinę Tilžės gimnaziją. Aukštojo mokslo siekė Karaliaučiaus, vėliau – Breteno universitetuose, kur studijavo teologiją ir filosofiją, papildomai – lyginamąją kalbotyrą, istoriją. Lietuvių kalbos žinias gilino Lietuvių kalbos seminaro užsiėmimuose. 1900 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais V.Gaigalaičiui suteiktos ir evangelikų kunigo teisės.

Mažosios Lietuvos krašto tyrinėtojas Domas Kaunas viename iš savo straipsnių („Viliaus Gaigalaičio knygotyrinės nuostatos ir veikla“) apie V.Gaigalaitį yra rašęs: „Aplinka ir imli prigimtis gaivino humanizmo ir tolerancijos šaknis, asmenybę brandino pastabumas, gilus ir kritiškas mąstymas, iškilių autoritetų poveikis. Galių, matyt, teikė ir tvirtas charakteris. V.Gaigalaitis buvo išvaizdus, elegantiškas, tiems laikams labai išsilavinęs, iškalbus, atviras bendravimui ir naujovėms“.

Pirmasis lietuvis Prūsijos parlamente

Įgijęs išsilavinimą, V.Gaigalaitis grįžo į gimtąjį kraštą, kur iš pradžių kunigavo Ramučių, vėliau – Katyčių bei Priekulės parapijose. Būtent Priekulėje visuomeninis V.Gaigalaičio gyvenimas įgavo didesnį pagreitį – netrukus jis tapo žinomas Klaipėdos bei Tilžės krašte. 1903 m. pakviestas į tuometinį Prūsijos parlamentą (landtagą). V.Gaigalaičiui teko garbė būti pirmuoju lietuviu, išrinktu į tokį aukštą postą. Landtage atstovavo Klaipėdos ir Šilutės rinkėjams bei gynė tautinius lietuvių interesus.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis siekė paveikti vokiečių valdžią, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė – rašė straipsnius į vokiečių laikraščius, perteikdamas informaciją apie lietuvių tautą bei jos padėtį.

Prūsijos parlamente V.Gaigalaitis išbuvo net tris kadencijas – iki 1918 m. Vokiečių valdžios nebuvo mėgiamas, nes visą laiką nuosekliai ir tvirtai pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

Kovojo dėl Klaipėdos krašto ir lietuvybės

V.Gaigalaitis aktyviai dalyvavo sprendžiant Klaipėdos krašto ir Lietuvos valstybės klausimus. 1918 m. buvo išrinktas Prūsijos lietuvių tautos tarybos, kuri pasisakė už Mažosios Lietuvos atskyrimą nuo Vokietijos, pirmininku. Tačiau šiose pareigose ilgai neužsibuvo. 1919 m., po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, V.Gaigalaitis dėl lietuvybės turėjo pasitraukti į Kauną. 1920 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, būdamas dideliu autoritetu tarp lietuvininkų ir gerai pažįstamas Lietuvos politikams, jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos valstybės tarybos atstovu. Tačiau nuo Klaipėdos krašto problemų nuošaly neliko. 1922 m. V.Gaigalaitis vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai (Paryžiuje) Ambasadorių konferencijoje ir reikalavo šį kraštą prijungti prie Lietuvos.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, V.Gaigalaitis buvo išrinktas į pirmąją arba sukilėlių Klaipėdos krašto Direktoriją (autonominė vietinių gyventojų renkama valdžia, seimelis). Būdamas antrosios Direktorijos nariu, parengė įstatymą apie lietuvių kalbos vartojimą mokyklose, rūpinosi, kad Klaipėdos krašte būtų steigiamos lietuviškos mokyklos. Įkūrė Aukuro, Klaipėdos krašto ir miesto muziejus.

Tai sustiprino lietuvių pozicijas Klaipėdos krašte. 1933 m. V.Gaigalaitis tapo Klaipėdos krašto Lietuvių susivienijimo ir organizacijų atstovybės Tarybos pirmininku.

Natūralu, kad aktyvi visuomeninė veikla, persipynusi politinėje, dvasinėje ir kultūrinėje veikloje, sulaukė kritikos. 1925 m. V.Gaigalaitis tapo Lietuvos evangelikų liuteronų Sinodo lietuvių senjoru ir Konsistorijos (Bažnyčios vadovybė) prezidentu. Būdamas šiose pareigose, priešinosi Klaipėdos krašto vokietinimui. Dėl to jo šalinosi Klaipėdos krašto Evangelikų liuteronų bažnyčios atstovai.Pagarba knygoms neblėso visą gyvenimą

Vaikystėje V.Gaigalaitis buvo išsikėlęs tikslą savo gyvenimą sieti su knygomis ir visą laiką jo nuosekliai laikėsi. Bene 60 savo gyvenimo metų jis rašė, leido bei kaupė knygas – išleido net 25 knygas bei brošiūras lietuvių, vokiečių bei prancūzų kalbomis.
Savo rašiniais V.Gaigalaitis populiarino krikščionišką moralę, saikingo gyvenimo principus, perteikdavo kelionės įspūdžius, nesvetimos jam buvo ir bažnytinio bei politinio gyvenimo problemos. Be knygų, V.Gaigalaitis rašė laikraščiams, redagavo periodinius laikraščius, bendradarbiavo su Vokietijos, abiejų Lietuvos dalių, JAV lietuvių spauda. Dalyvavo lietuvių mokslinėse draugijose, buvo kviečiamas į įvairias konferencijas, skaitė paskaitas universitetuose, konsultuodavo lietuvybės klausimais, palaikė ryšius su kultūros ir mokslo žmonėmis.

V.Gaigalaitis buvo vienas iš Teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete steigėjų, metus buvo šios katedros dekanu, vėliau – docentu, dar vėliau – profesoriumi.

V.Gaigalaitis sukaupė daug knygų ir paliko turtingą archyvą ir biblioteką, kurie 1956 m. atsidūrė Berlyno valstybinėje bibliotekoje. 1997 m. jo archyvas ir biblioteka buvo perduoti Lietuvos Nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai.

Labdaringa veikla

V.Gaigalačiui buvo nesvetimos labdarybės idėjos, jam rūpėjo padėti gimtojo krašto žmonėms. V.Gaigalaičio ir kelių bendraminčių iniciatyva, 1905 m. buvo įsteigta krikščioniška evangeliška draugija „Sandora“, o jis pats buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas.

„Sandoros“ tikslas buvo ištiesti pagalbos ranką tiems, kam jos labiausiai reikia: nepasiturintiems, ligotiems, našlaičiams, vienišiems seneliams. Šios organizacijos iniciatyva buvo atidaryti darželiai neturtingų šeimų vaikams, sekmadieninės mokyklos, prieglaudos vaikams ir seneliams.

Nuo pirmų savo gyvavimo metų „Sandora“ leido laikraštį „Pagalba“, kurį redagavo V.Gaigalaitis. Šis laikraštis skatino išlaikyti lietuvių krikščionių tarpusavio bendrystę ir rinkti aukas. Šiame krikščioniškame leidinyje buvo spausdinami rašiniai įvairia tematika. Pavyzdžiui, vieni pirmųjų straipsnių vadinosi: „Apie apsvaiginančius gėrimus, jų pasėkmes ir jų apkariavimą“ arba „Kaip krikščioniui pagal bažnytiškus davadus pasielgti reikia“.

„Sandora“ leido ne tik laikraštį, bet ir knygas. V.Gaigalaičio iniciatyva, organizacija išleido per 30 knygų ir brošiūrų. „Sandoros“ išleisti spaudiniai buvo platinami pačių draugijos narių ir pirmininko, tiekiami prekybininkams. „Sandora“ turėjo savo knygyną Klaipėdoje bei jo skyrius Šilutėje ir Pagėgiuose. V.Gaigalaičio iniciatyva, buvo įsteigta ir draugijos biblioteka, kurios fondas sparčiai augo.

V.Gaigalaičio žmona vokietė Marija stipriai palaikė savo vyrą lietuviškoje veikloje. Pramokusi lietuvių kalbos, prisidėjo prie „Sandoros“ veiklos: vadovavo vaikų pamaldoms, prie „Sandoros“ knygyno įsteigė lietuvių tautodailės skyrių.

„Sandora“ egzistuoja ir šiandien

„Sandoros“ ir V.Gaigalaičio paramos idėjos gyvos dar ir šiandien. Kone kiekviename didesniame Lietuvos mieste ar miestelyje daugiau ar mažiau metų labdaringas veiklas vykdo organizacijos, kurios niekur nenutolo nuo savo pirmtakės „Sandoros“. Tačiau, kad būtų aiški kiekvienos jų veikimo zona, prie žodžio „Sandora“ pridedami ir tų miestų, kuriuose jos įsikūrusios, pavadinimai.

Ne išimtis ir Šilutė – čia jau net 20-metį vaikais iš daugiavaikių ir nepasiturinčių šeimų, taip pat senoliais rūpinasi Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios labdaros organizacija „Šilutės Sandora“.

Šiandien „Šilutės Sandoroje“ dirba parapijos kunigas Remigijus Šemeklis, vadovė Astrita Liepienė, Lijana Pranculienė, Birutė Juraškienė, Irutė Šemeklienė, Danutė Jokšienė, Svetlana Tubutienė, Nijolė Lidžiuvienė, Gediminas Kleinas, Astra Kleinienė, Vandutė Losienė, Danguolė Razantienė, Gražina Kleinaitė, Ingrida Vingienė, Bronė Damavičienė ir Jonas Kudžius. Ne visi jie yra oficialūs organizacijos nariai, bet visi, nesiskirstydami darbų, visuomeniniais pagrindais daug dirba kitų labui.

Organizacija jau daug metų globoja vaikus iš daugiavaikių ir nepasiturinčių šeimų (šiuo metu tokių vaikų yra 23), globoja ir apie 115 garbaus amžiaus senolių.

Vaikai, jie į „Sandoros“ būstinę renkasi kasdien iš Šilutės ir aplinkinių kaimų. Čia jie maitinami karštais pietumis, kokių ne kasdien gauna savo namuose, čia ruošia pamokas, mokosi giesmių, dalyvauja muzikos ir rankdarbių būreliuose. Kasmet vasarą vaikams organizuojamos krikščioniškos stovyklos Vanaguose, jie remiami rūbais, avalyne, mokykliniais reikmenimis.

Artėjant šventėms vaikai parengia programėles, kurios tampa tikra sielos atgaiva garbaus amžiaus parapijiečiams. Seneliai lankomi namuose, pasveikinami švenčių ir gimtadienų progomis, jiems nuvežama būtiniausių maisto produktų ir slaugos priemonių. Beveik visi jie susirenka ir suvežami į kasmetinę advento šventę.

Rūta EŽERINSKĖ, Vilija BUDRIKIENĖ,
Šilutės Naujienos, 2012-09-28.