Už gyvenimo borto

Senajame Testamente minimas pranašas, kuris atsisakė vykdyti Dievo įsakymą. Pranašui Jonai VIEŠPATS liepė keliauti į Asirijos sostinę Ninevę. Dievas savo pranašams, paprastai, nurodydavo, kur teks keliauti, ką reikės paskelbti ir net – ką kalbėti. Ir pranašas Jona gavo užuominą: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“ (Jon 1,2)

   Vietoje to, kad nuolankiai priimtų Dievo nurodymus ir juos įvykdytų, šis pranašas nusprendė pasprukti laivu į Taršišą, kuris randasi prie Ispanijos krantų. Tai reiškia, kad pranašas pasuko į priešingą pusę, norėdamas pabėgti nuo Dievo ir savo pašaukimo.

   Kas paskatino pranašą taip maištingai pasielgti, nėra žinoma. Gal baimė, nes Asirija buvo viena galingiausių to laiko imperijų? Gal neapykanta asirams, kurie garsėjo žiaurumu savo priešams? Gal dėl įsitikinimo, kad pagonys neverti Dievo malonės, pranašysčių bei Dievo Žodžio? Vėliau susierzinęs pranašas Jona teisinsis ir priekaištaus Dievui: „Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti.“ (Jon 4,2) Jona  kaltina Dievą, kad šis per dažnai ir per lengvai viską yra pasirengęs pamiršti bei atleisti. Jona savo priešams, vietoje atleidimo linki patirti Dievo kerštą, nors pats dar visai neseniai buvo išgelbėtas, patyrė Dievo malonę ir atleidimą… Tik sėdėdamas beviltiškai su audra kovojančiame laive, plaukusiame iš Jafos į Taršišą, Jona ima suvokti, kokį pavojingą kelią jis pasirinko. Pranašas, iš žmogaus nešančio palaiminimą, tapo žmogumi, užtraukusiu bendrakeleiviams nelaimę ir Dievo rūstybę… Kuomet jūroje kilo audra, siekiant išgelbėti laivą, kad laivas taptų lengvesnis, už borto buvo išmestas visas krovinys. Su bangomis kovoję įgulos nariai vos neprarado savo gyvybių, o audra vis labiau ir labiau siautėjo. Jiems beliko tik melstis ir tikėtis, kad jų maldos padės likti gyviems.

   Jūreiviai buvo įsitikinę, kad šią nelaimę užtraukė kažkuris iš įgulos narių ar bendrakeleivių. Kad tai išsiaiškintų, jie nusprendė mesti burtą. Burtas nurodė į pranašą Joną. Jie ėmė klausinėti jį: kokiai tautai jis priklauso, kokia jo profesija. Jona atsakė: „Esu hebrajas, sakė jis, garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“. (Jon 1,9) Jonos „profesija“ – „garbinti VIEŠPATĮ, dangaus Dievą“. Visi suprato, kad tai kunigas arba pranašas, nusprendęs pabėgti nuo savojo pašaukimo.   Kaip pasielgti su visiems nelaimę užtraukusiu pranašu Jona, kuris apie savo nekasdienišką kelionės į Taršišą tikslą dar kelionės pradžioje buvo prasitaręs keliems jūreiviams? Pats pranašas, norėdamas išpirkti savo kaltę, pasiūlė, kad jis būtų paaukotas išmetant už borto: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra nurimtų. Žinau, kad per mane jus užklupo ši baisi audra.“ (Jon 1,12) Jis pasiryžo mirti tam, kad galėtų išsigelbėti visi kiti. Vėliau panašiai aukojosi Jėzus: jis leidosi išmetamas už gyvenimo borto, kad per jį išsigelbėtų visi kiti. Jonai atsidūrus vandenyje, Dievo rūstybės audra nurimo. Visus apėmė pagarbi baimė Dievui. Jėzus, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, skęsdamas žmonių neapykantos ir Dievo rūstybės jūroje, savo skausmo ašaromis ir krauju užgesino pragaro ugnį tam, kad ir mes pajaustume pagarbią baimę jį siuntusiam Dievui.

   Pranašas Jona pasiaukojo, nes buvo nusikaltęs prieš Dievą ir norėjo išpirkti savo kaltę prieš žmones. Jėzus aukojosi, nes mylėjo žmones. Jis aukojosi vedamas tos pačios meilės, kurios paskatintas Dievas siuntė pranašą Joną į Asirijos sostinę Ninevę. Įkvėpti tos meilės pavyzdžių ir Kristaus pasiaukojimo, mes atiduodame visus Dievo rūstybės kaltininkus gyvenimą nešantiems, šventiems Krikšto vandenims, kad amžiams nurimtų Dievo rūstybės jūra.

   Pranašui Jonai buvo duotos trys dienos ir naktys didžuvės pilve. Jona karštai meldėsi ir atgailavo, kol buvo išmestas į krantą. Jis išsigelbėjo bei suprato, kaip pavojinga nepaisyti Dievo įsakymų. Krante Dievas pakartojo savo paliepimą: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau.“ (Jon 3,2) Antrą kartą Jona nebedrįso bėgti ar prieštarauti. Tačiau net ir įvykdęs Dievo nurodymą, išvydęs Ninevės gyventojų atgailą, Jona netapo laimingesniu, nešlovino Dievą už savo išgelbėjimą ir už tai, kad sugebėjo suminkštinti tokios žiaurios, daug nedorybių padariusios tautos širdį. Jis priekaištavo Dievui ir net gailėjosi, kad nemirė. Net kunigams ir pranašams tenka visą gyvenimą mokintis artimo meilės.

   Jėzus kalbėjo: „Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas“ (Mt 16,4) Šis Jonos ženklas – Jėzaus mirtis ir prisikėlimas trečiąją dieną (Lk 24,7; Apd 10,40; 1 Kor 15,4). Nerimstančiam, abejojančiam ir įrodymų reikalaujančiam pasauliui Jėzus paliko tik vieną ženklą – savo prisikėlimą.