Didžiausias Bažnyčios turtas

1517 metų spalio 31 dieną vienas vienuolis prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Ši diena laikoma bažnyčios Reformacijos pradžia. Tais laikais toks tezių paskelbimas buvo įprastas dalykas, kai buvo norima ką nors pakviesti viešai diskusijai. Tas vienuolis buvo Martynas Liuteris, savo tezėse viešai prabilęs apie Viduramžių Romos katalikų bažnyčios problemas.

Kokias pagrindines blogybes Liuteris pastebėjo 95 tezėse? Pirmiausia, Liuteris smerkė Popiežiaus ir aukštųjų dvasininkų neribotą galią bei piktnaudžiavimus ja. Antra, Liuteris kritikavo bažnyčią, kaip instituciją, kad ji pasidavė godumui ir turtų kaupimui, prabangai. Galiausiai, jis pasisakė prieš pinigų rinkimą bažnyčios reikmėms, pardavinėjant indulgencijas. Šiandieną tos tezės daugeliui gali pasirodyti pasenusiomis, neįdomiomis, nuobodžiomis, bet Liuterio laikais – jos tapo praregėjimu daugeliui, kvietimu diskutuoti, priešintis blogybėms, sugrąžinti bažnyčią prie jos šaltinio – Biblijos ir apaštalų mokymo.

Tikiu, kad esate ne kartą girdėję iš kunigų lūpų, kad Bažnyčios turtas yra ne auksas ar pinigai, bet vargšai. Šią ankstyvosios bažnyčios mokytojų mintį Liuteris taip pat primena savo tezėse, bet ją cituodamas, Liuteris jau žvelgia į dar didesnį turtą, todėl per daug ties ta mintimi nesustoja.

 Prieš pacituodamas kitą Liuterio tezę, noriu pastebėti, kad dabar gyvename žmogaus susireikšminimo amžiuje. Dauguma galvoja ir net reikalauja, kad bažnyčia prisiderintų prie jo norų, pataikautų jam. Žmogui nemaloni net mintis, kad tai jis, vargingas nuodėmingas žmogus turėtų keistis, gerinti gyvenimą pagal Kristaus mokymą, keisti savo požiūrį į daugelį dalykų.

Tiesa, Bažnyčiai yra reikalingi pastatai ir pinigai; bažnyčiai yra reikalingi tarnavimui pasirengę žmonės; bažnyčiai reikalingas net drungnas, vos betikintis krikščionis. Tačiau didžiausias ir brangiausias Bažnyčios turtas – yra Kristus bei apie jį liudijanti Evangelija. Bažnyčia, kurioje yra skelbiama Evangelija ir teisingai mokoma Šv. Rašto yra lyg motina, švelniai žadinanti ir kviečianti prasibusti iš dvasinio miego savo vaikus. Visa tai Liuteris ir norėjo priminti savo tezėse: „Tikrasis bažnyčios turtas yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo evangelija. Ir jis, aišku, yra nekenčiamas, nes pirmuosius padaro paskutinius. <…> Taigi evangelijos turtai yra tinklai, kuriais seniau buvo žvejojami turtingi vyrai. Indulgencijų turtai yra tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai.“ (62-63, 65-66 tezės)

Turime suprasti, kad tikrasis bažnyčios turtas nėra gražūs pastatai. Ir ne turtingų parapijiečių suaukoti meno kūriniai, kuriuose vaizduojamas Kristus ar šventi mums dalykai. Tikrasis Bažnyčios turtas yra nematomas, paslėptas nuo netikinčio žmogaus akių, nesuvokiamas protu, nepasiekiamas rankoms. Jo nepavogsi, nesunaikinsi ir nepasisavinsi, nes tas turtas – tai Kristus, sėdintis Dievo Tėvo dešinėje bei mums apreiškiamas per Šventąjį Raštą. Tai yra Bažnyčios Turtų turtas, o visa kita – tik antraeiliai dalykai. Todėl net jei iš mūsų dar kartą kas nors pabandytų viską atimti: bažnyčias ir parapijos namus, bažnytinius reikmenis ir paveikslus, Biblijas ir giesmių knygas, su mumis vis vien liktų didžiausias Bažnyčios turtas – Kristus. Apie šį turtą Liuteris ir siekė priminti pasauliui 1517 metais. Tą turtą Liuteris turėjo mintyse kurdamas giesmės „Tvirčiausia apsaugos pilis“ žodžius (paskutinis posmelis):

 Jie turi žodį su tiesa / Palikti be dvejonės. / Mus Dievas gina su Dvasia / Ir apstumu malonės. / Jei garbę, turtus, / Žmoną ir vaikus, / Gyvybę išplės, / Jie nieko nelaimės – / Mums lieka karalystė!

 Ne visada Liuteris turėjo tokį aiškų supratimą, ko labiausiai reikia tikintiesiems ir bažnyčiai. 1505 metais Erfurte jaunas teisės studentas Martynas Liuteris, būdamas 21 metų, įstojo į vienuolyną. Prieš tai, patekęs į stiprią audrą su žaibais, Liuteris taip buvo išsigandęs, kad maldavo: „Gelbėk mane, šv. Ona, pažadu, įstosiu į vienuolyną“. Jis laikė tai ženklu, kad jam reikia tapti vienuoliu. Liuteris stojo į vienuolyną ne dėl tikėjimo Kristumi, bet iš baimės ir dėl baimėje duoto pažado. Liuteris stengėsi visomis jėgomis vykdyti vienuolio pažadus, laikytis vienuolyno nustatytos tvarkos bei maldų. Nepaisant to prieš Dievą, kuris yra toks šventas ir teisus, jautėsi nešvariu, neteisiu ir nuodėmingu. Labiausiai jam nedavė ramybės klausimas: kaip Dievas, galėtų priimti ir pasigailėti tokį žmogų kaip jis. Jis jautė, kad jam kažko vis dar trūksta.

Vienuolyne Liuteris paragavo teologijos ir visomis jėgomis stengėsi laikytis bažnyčios mokymo, bet griežta vienuolyno tvarka buvo skirta ne tiek krikščioniško mokymo pažinimui, kiek skatinti pamaldumui, darbais nusipelnyti išganymą, siekti šventumo, melsti už artimuosius. Liuteris vienuolyne valandų valandas atgailaudavo dėl nuodėmių bei dažnai vaikščiodavo išpažinties. Jis stengėsi prisiminti visas savo nuodėmes, jas išpažinti, tačiau nejautė, kad jam gali būti atleista. Kiti vienuoliai dėl tokio uolumo net imdavo pykti ant Liuterio, kai jis vardindavo ir vardindavo savo mažas nuodėmes, sakydami: „Ne Dievas ant tavęs pyksta, bet tu pyksti ant Dievo“.

1510 – 1511 metais Liuteris buvo pasiųstas į Romą, miestą, kurį laikė šventuoju miestu ir dvasiniu centru. Liuteris buvo sukrėstas ir pasibaisėjo tuo, ką išvydo Romoje. Kai kurie kunigai prabėgomis per dieną aukodavo nuo 70 iki 100 mišių, kurių pabaigoje tapdavo tokie girti, kad net nesugebėdavo jų užbaigti iki galo… Mišios būdavo atliekamos paviršutiniškai, be pagarbos Dievui ar tikėjimo. Dalis kunigų atvirai nesilaikė celibato, susidėdami su prastos reputacijos moterimis. Bet labiausiai Liuterį piktino prekyba relikvijomis, relikvijų garbinimas ir mokymas, kad taip siela gali būti išvaduota iš skaistyklos. Liuteris sugrįžęs iš Romos tarė: „Jei kur ir yra pragaras, tai Roma pastatyta ant jo“. Tai, ką Liuteris išvydo Romoje, dalykai, kurie jį taip sukrėtė, paskatino ieškoti atsakymų, dar atidžiau studijuoti Bažnyčios Tėvų raštus. Liuteris pasineria į teologijos studijas.

1515 metais Johanas Štaupicas paskyrė Liuterį studentams aiškinti Biblijos tekstus. Liuteris pamažu pradeda atrasti atsakymus į savo klausimus Šventajame Rašte. Ypač – Rom 3,21.

 

Aš troškau suprasti Pauliaus laišką Romiečiams, ir viską trukdė tik vienas pasakymas: „Dievo teisingumas“, nes aš jį suvokiau kaip sąvoką, pagal kurią Dievas yra teisingas ir teisingai baudžia neteisiuosius. Mano padėtis buvo tokia: Nors aš buvau nepriekaištingas vienuolis, tačiau prieš Dievą stojau kaip nusidėjėlis su neramia sąžine, nesitikėdamas, kad mano nuopelnai pamalonins Jį. Štai kodėl aš negalėjau pamilti pikto ir teisingo Dievo, o juo labiau Jo nemėgau ir murmėjau prieš Jį. Vis dėl to aš gilinausi į Pauliaus laišką ir pagaliau gavau didelę naudą, supratęs, ką jis nori pasakyti.

Dieną ir naktį aš svarsčiau, ką tai gali reikšti, kol pagaliau pamačiau ryšį tarp Dievo teisingumo ir pasakymo „Teisusis gyvens tikėjimu“. Tada aš suvokiau, kad Dievo teisingumas yra tas teisumas, pagal kurį Dievas iš savo grynos meilės ir malonės mus išteisina per tikėjimą. Čia aš pasijutau naujai gimęs ir tiesiog pro atviras duris įžengęs į Rojų. Visas Raštas įgavo naują prasmę, ir kur ankščiau pasakymas „Dievo teisingumas“ mane pykino, dabar jis man tapo neapsakomai malonus, pilnas didžiulės meilės. Ši ištrauka iš Pauliaus laiško man tapo vartais į Dangų…. {Citata iš Baiton, Čia aš stoviu, p. 60}

 Ką atrado Liuteris? Jis atrado Kristų ir per jį teikiamą Dievo teisumą.

Teisumas yra dviejų rūšių: žmogiškas, kuris pasireiškia gerais darbais ir poelgiais, gerumu. Jo mums labai trūksta, todėl niekada ir niekas nebūsime per jį nuteisinti. Dar būdamas Romoje, Liuteris suprato, kad net lipdamas laiptais keliais, kalbėdamas ilgas maldas ir atgailaudamas, liedamas ašaras, net pasiekęs laiptų viršų, tu vis vien pasilieki toli nuo dangaus… Sugrįžęs iš Romos, jis ėmėsi ieškoti atsakymų ir atrado kitokį teisumą Biblijoje: Dievo nuteisinimą, duodamą dovanai tikintiesiems per Kristų..