Sėjėjo svajonė

undefined

Svarbiausius mūsų gyvenimo dalykus vadiname svajonėmis. Jų turime visi. Dalis jų – savanaudiškos. Dalis jų – naivios. Dalis jų – kilnios. Dalį jų galime įgyvendinti mes patys, o dalis – gali išsipildyti tik tada, kuomet mus palaikys kiti žmonės, mūsų svajonę padarydami ir savo gyvenimo tikslu. 

 Praėjusio amžiaus viduryje JAV gyvenęs juodaodis pamokslininkas Martinas Liuteris Kingas teigė: „Mūsų gyvenimo saulėlydis prasideda tada, kuomet mes nustojame kalbėti apie svarbius dalykus“. Kas gali būti svarbiau, už gerą tikslą ir svajonę?

Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio svajonė buvo atnaujinti bažnyčią, sugrąžinti ją prie Biblijos mokymo. M. Liuterį palaikė didelė dalis visuomenės: kunigaikščiai ir miestiečiai, kunigai ir vyskupai, teologijos profesoriai, paprasti tikintieji.  Pasaulis pasikeitė. Šiandien turime tikėjimo laisvę.

 John Newton siekė praturtėti iš prekybos vergais. Jis, nors ir matė kaip negailestingai elgiamasi  su vergais nuo pat kelionės pradžios prie Afrikos krantų iki pat Amerikos , nes didelė dalis ilgos kelionės neišgyvendavo, tačiau kol netikėjo Dievu, J. Newtono visa tai pernelyg nejaudino. Viskas pasikeitė po atsivertimo ir įtikėjimo Kristumi, o apie požiūrio pasikeitimą liudija J. Newtono giesmė „Amazing Grace“ (TG 32):

Malonė Dievo suteikta
man vargšui taip didi!
Pražuvęs, aklas aš buvau,
mane surado ji.

 Tai ji atvėrė man akis,
Ji priglaudė mane.
Kokia ji tapo man brangi,
Kai įtikėjau ją.

 Ši giesmė tapo himnu. Praregėjimo ir išsivadavimo iš nuodėmės vergijos himnu. Grupelė neabejingų šiai problemai žmonių pagrindiniu savo gyvenimo tikslu ir svajone užsibrėžė – panaikinti vergiją. Prieš du šimtus metų buvo priimti įstatymai, kuriais oficialiai buvo panaikinta vergija ir uždrausta prekyba vergais, bei kitokios vergijos ir išnaudojimo formos, todėl šiandien turime laisvę.

Tačiau ne visos problemos buvo išspręstos. Ne visos problemos yra išsprendžiamos įstatymų pagalba. Kartais kažkas turi keistis pačiame žmoguje. 

Praėjusio amžiaus viduryje Martino Liuterio Kingo palaikyti ir pasiklausyti jo pamokslų rinkosi minios juodaodžių ir kai kurie baltieji amerikiečiai. Jam, kaip pamokslininkui ir krikščioniui, ypač jautri bei skaudi tema, apie kurią jis nuolatos kalbėjo, buvo nelygios juodaodžių ir baltųjų teisės. Jis turėjo svajonę. Jis meldė ir apie ją nuolatos kalbėjo bei kovojo žodžio ginklais. Martino Liuterio Kingo svajonė atsispindi ir jo pamoksluose: „Aš turiu svajonę, kad vieną dieną keturi mano vaikai gyvens tokioje visuomenėje, kuri apie juos spręs ne pagal jų odos spalvą, bet pagal jų charakterio bruožus“.

 Krikščionys turi turėti svajonę. Krikščionys privalo turėti svajonę! Deja, kai kurios svajonės išsipildo ne greitai.

 Dievas irgi turi svajonę. Jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (I Tim 2,4). Turėdami gerą svajonę, mes ją palaikome, dedame visas pastangas, kad jos išsipildytų. Šiandieną didžiausias iššūkis krikščionims: ar mes palaikysime Dievo svajonę? Ar mes prisidėsime prie jos įgyvendinimo?

Kartais žmonės pervertina jiems tarnaujančius kunigus ar net susiskaldo pagal tai, kuris dvasininkas  labiau jiems patinka. Apie tą problemą Paulius kalba laiške Korintiečiams:

Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. 6 Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.“ (I Kor 3, 5-11)

 Šventajame Rašte Dievas dalinasi savo planais, kaip galima prisidėti prie jo didžiausio troškimo įgyvendinimo. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie sėjėją: ”Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių.“ Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti ­ teklauso!“ (Lk 8, 4-15)

 Sėjėjo svajonė – geras derlius. To paties trokšta ir Dievas. Sėjėjas žino, kad turi būti kantrus. Dievas mus irgi moko kantrybės bei pasitikėjimo. Dievas moko nuoseklumo.

Pirma reikia gerai įdirbti ir išpurenti žemę. Bažnyčiai tai reiškia, kad reikia pasiruošti priimti tai, ką Dievas yra prirengęs ateičiai. Dirvos išpurenimas – gali būti pastatų ir patalpų remontas, statymas, tvarkymas, planavimas. Įdirbti dirvą – gali reikšti ir asmeninį paruošimą priimti Dievo žodį, Dievo valią, tinkamą pasirengimą tarnauti. Sėkla – tai Dievo Žodis. Tik gerai išpurentoje žemėje gali sudygti gerosios sėklos. Tačiau kiekvienas, šiek tiek su sodininkyste susidūręs žmogus žino, kad kartu su gerosiomis sėklomis išpurentoje dirvoje pradeda augti ir piktžolės. Ne mažiau pastangų reikia įdėti, kad laiku jas išravėtume. 

 Paprastai sėjėjas taupo brangią sėklą ir neberia, kur papuola, tačiau Kristaus palyginime  jis elgiasi kiek neįprastai – netausoja sėklos. Tokiu būdu, Viešpats mums leidžia suvokti, kad Dievas negaili šios sėklos, su viltimi, kad ir nedora širdies dirva gali duoti kažkiek vaisių.

Dievas, anaiptol, nėra naivus sėjėjas, bet žino, ką daro. Kristus mokiniams atskleidžia, kaip sunkiai Dievo žodis skverbiasi į žmonių širdis ir gyvenimus: „Pakelėje ­ tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų ­ tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta.  Kas krito tarp erškėčių ­ tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. Nukritusi į gerą žemę sėkla ­ tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu. (Lk 8, 4-15)

 

Visa esmė ir skirtumas yra šaknyse! Šaknų darbas nėra matomas akimis, kaip ir Dievo Dvasios ar tikinčiojo maldos darbas, bet, būtent, šaknys maitina ir padeda augti, subrandinti vaisius. Nuo šaknų labiausiai priklauso, kokie bus vaisiai: gausūs ar menki. Tie, kurie nuolatos lankote bažnyčią, aukojate, esate tos šaknys, maitinančios ir palaikančios bažnyčios gyvybę. Jei nebus šaknų, nebus kur sėklai įleisti šaknis, nebus ir derliaus. Šaknys – krikščioniško tikėjimo ir mokymo pažinimas, augantis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, savo pareigų bažnyčioje atradimas ir suvokimas.  

Bažnyčia auga lėtai, skinasi sau kelią tarp piktžolių lyg jauno augalo daigelis. Jei bažnyčia turi tik vieną svajonę ir vieną tikslą – stiebtis į Dievą, augti, ir vieną dieną subrandinti Dievui patinkančius vaisius, ji visa įveikia, nors tam ir reikia daug laiko, daug kantrybės. Visi šventumo ir Dvasios vaisiai yra pasiekiami tik sunkiu darbu, nuolatine dvasine kova, tikslo siekimu:

Jei kas nors meldžia kantrybės, ką Dievas duoda: kantrybę ar galimybę išmokti būti kantresniu? Jei kas nors meldžią drąsos, ką Dievas duoda: drąsos ar galimybę išmokti būti drąsesniu? Jei kas nors meldžia, kad šeimoje būtų santarvė, supratimas ir darna, ką Dievas duoda: ar Dievas apgaubia santarve, sutarimu ir perkeičia visus šeimos narius, padaro geresniais, ar suteikia galimybę viso to išmokti? Kai meldžiame išganymo, ką Dievas duoda: išganymą, ar parodo kelią, kur yra randamas išganymas ir Dievo malonė?