Pamatinės vertybės

 

Mintys apie gerumo ir atvirumo pamokas, bei mūsų tikėjimo pamatines vertybes.

Kur mūsų stiprioji pusė ir šventų švenčiausias pagrindas?
Pirmiausia tai – tikėjimas Kritumi.
Antra, tai pagarba visiems šventiems dalykams bažnyčioje (ypatingai – Sakramentams). Štai – mūsų stiprioji pusė!
Visų kitų dalykų mes mokomės ir siekiame kaip tikri Kristaus mokiniai.

Gerumo ir meilės pamoka

Evangelijoje pagal Matą (Mt 25,31-46) Kristus duoda nelengvą užduotį – būti gailestingais. Tuo pat metu Jis prideda: jei parodysime gailestingumo nors vienam iš mažiausių, silpniausių, neverčiausių, pažeidžiamiausių, labiausiai apgailėtinų ar net smerktinų žmonių – „tai padarėte man“.

Kaip reikėtų suprasti Viešpaties posakį – „tai padarėte man“? Ar Viešpačiui, kuris kalba „man duota visa valdžia danguje ir žemėje“, reikia mano, tokio silpno ir nuodėmingo žmogaus, pagalbos?

Tai padarėte man“ gali reikšti: tai padarėte dėl manęs; tai padarėte mano paskatinti ir įkvėpti; tai padarėte dėl Šv. Dvasios jumyse įkvėptos dieviškos meilės; tai padarėte paklusę Dvasios raginimui prisidėti prie Kristaus darbo, kuris iki šiol be išeiginių, 24 valandas per parą, darbuojasi šiame pasaulyje.

Žmogiška meilė – mylėti tik tuos, kurie mums patinka, kurie mums naudingi. Dieviška meilė – kitokia. Ji myli netgi priešus. Ji aukojasi net už priešus. Ji myli visus žmones. Ji trokšta gero visiems (be išimties). Kai palyginame savo meilę su Dievo meile Kristuje, tai pasirodo, kad mūsų meilė – neįgali, nepilnavertė, savanaudiška… Taip yra, nes jos mokėmės tik iš savo tėvų, aplinkinių ir draugų, ir kol nebuvome pažinę dieviškos meilės. Pavadinęs mus Dievo vaikais ir davęs tikėjimo dovaną, Kristus tarsi sako: „O dabar, vaikai manieji, mokinkitės meilės ir gailetingumo iš manęs! Parodydami tokią dievišką meilę ar gailestingumą jūs tai darote dėl manęs.“ Nenuostabu, kad taip darantys, pas Kristų susilauks pagyrimo.

 Atvirumo pamoka

Labiausiai mums, kaip krikščionims, reikia išmokti būti atviriems sau ir prieš Viešpatį. Vienas pamokslininkas man davė gerą atvirumo pamoką. Jis atvirai prisipažįsta, kad jam jaunystėje bažnyčia siejosi su vienu žodžiu – BEVILTIŠKA. Viskas, kas vyko bažnyčioje atrodė negyva, nuobodu, nereikalinga, senamadiška, sena… Kai kurie dalykai, kuriuos daro „tikintieji“ ne tik nepadeda tikėjimo augimui, bet ir nužudo bet kokias jaunas, užsimezgusias tikėjimo užuomazgas. Žodžiu – BEVILTIŠKA. Toks atvirumas šokiruoja ir glumina.

Tačiau vietoje, kad tai priimtume kaip asmeninį įžeidimą, turime išmokti du dalykus. Pirmiausia, kad bažnyčia nėra tobula. Mes patys turime nemažai bėdų. Jas reikia pamatyti, pripažinti ir ištaisyti, o kai kur – net pasitemti, keisti savo požiūrį. Antra, vėliau ima aiškėti, kad tas jaunuolis dar nebuvo atradęs Kristaus ir įtikėjęs Juo. Tad ne visuomet problemos šaknys yra vien bažnyčioje. Jei bažnyčioje renkasi tikintys žmonės, skelbiama Evangelija, meldžiamasi ir teikiami sakramentai, bažnyčia nėra BEVILTIŠKA, bet BEVILTIŠKAS yra tas neįtikėjęs Kristumi žmogus. Po tokios išvados mums, kaip Bažnyčiai, nėra ko per daug džiūgauti, ramintis ir laikyti to galutiniu pasiteisinimu. Reikėtų klausti Dievo: kaip mes galėtume tokiems žmonėms padėti atrasti Kristų? Kaip mes galėtume padėti atrasti gyvenimo prasmę? Kaip mes galėtume pasidalinti ta viltimi, kurią esame atradę Kristuje? Ir čia, esu tikras, be Kristaus pagalbos ir Šventosios Dvasios neišsiversime…

Dar turiu pridurti, kad tas jaunuolis (Bilas Heibelsas) vėliau tapo vienu garsiausių šių laikų Evangelistų, nes jis priėmė Dievo iššūkį, jis pavedė save į Dievo rankas ir tapo Dievo įrankiu. Šiandieną jis moko, kad Bažnyčia – nėra beviltiška. Pasaulio viltis yra vietinė parapija ar bažnyčia. Primena, kad tikintieji yra reikalingi pasauliui, bei moko kaip geriausiai galėtume pasitarnauti Kristui.

 Pamatinės vertybės

Paprastai krikščionys bando užsibrėžti daug ir įvairiausių tikslų: mylėti, būti gailestingiems, kantriems, geriems… Kuomet buvo pasakyta, kad iš jų visų turi išsirinkti tik dvi liuteronus vienijančias pamatines vertybes, kurių nevalia peržengti, pasijutau, kad susidūriau su sukia užduotimi. Pamatinės vertybės – tai yra tokie dalykai, kuriuos peržengus ar sulaužius teliktų pasakyti: mes tavęs labai pasigesime, bet tau daugiau nevalia būti su mumis… Mes tavęs lauksime ir priimsime, kuomet pakeisi savo požiūrį į šiuos dalykus.

Vėl teko būti atviru su savimi ir prieš Dievą: ar mūsų pamatinė vertybė yra meilė artimui? Ar mes esame tie žmonės, kurie visada šypsosi, visada malonūs, niekada nepasako blogo žodžio, niekuo nesipiktina? Deja, ne. Mes tik mokomės mylėti, atleisti. Vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Galėtume vardinti visas Galatams 5,22-23 skyriuje išvardintus Dvasios vaisius. Ar mūsų pamatinė vertybė yra kantrybė? Romumas? Malonumas? Ištikimybė? Susivaldymas? Gerumas? Deja, ir ne tai. Tų kriterijų neatinku nei aš pats, nei tie žmonės, kuriems Kristus yra mane pašaukęs tarnauti ir kurie man yra labai brangūs… Tad kokios tada yra mūsų pamatinės vertybės? Kur mūsų stiprioji pusė ir šventų švenčiausias pagrindas? Tuomet lyg prašviesiejimas atėjo mintis. Pirmiausia, tai – tikėjimas Kritumi. Antra, tai pagarba visiems šventiems dalykams bažnyčioje (ypatingai – Sakramentams). Štai – mūsų stiprioji pusė! Visų kitų dalykų mes mokomės ir siekiame kaip tikri Kristaus mokiniai.

Be tikėjimo Kristumi – nė vienas savęs neturėtų laikyti krikščionimi. Liuteris yra į pirmą vietą iškėlęs Šventojo Rašto žodžius, kad žmogaus išganymo kelias prasideda nuo nuteisinimo per tikėjimą Kristumi. Be tokio tikėjimo tu esi klaidžiojantis, paklydęs ir žuvęs žmogus, kitaip sakant – beviltiškas žmogus.

Kodėl antruoju dalyku pasirinkau šventus dalykus ir Sakramentus? Pirmiausia, kad juos yra įsakęs Kristus. Gerbiantis Kristų žmogus negali imti ir pradėti niekinti tai, ką jis yra įsakęs ir palikęs mums, nepaniekinęs paties Kristaus. Gal būt daugelio mūsų gyvenimai nėra tobuli, bet aš džiaugiuosi matydamas su kokia pagarba Kristui priimame Altoriaus Sakramentą, nešame vaikus krikštyti, vedame konfirmuoti, dalyvaujame pamaldose ir susirenkame laidotuvėse, prisimenate savo iškeliavusiuosius, išgiedame giesmės žodžius. Aš negaliu nesižavėti tokia pagarba Kristui!

Be to, Liuteris moko, kad Dievo malonė yra perduodama per Sakramentus ir sakramentai būtini išganymui. Nelaikyti jų pagarboje, nuvertinti jų svarbą, reikštų nevertinti Kristaus mirties ir atminimo, nes šv. Vakarienės įsteigimo žodžiuose Viešpats kalba: „tai darykite mano atminimui“.

Štai kur mūsų tikėjimo Kristumi ir stiprybės pamatas! Tuos dalykus gerbiantis žmogus stovi tvirtai: ne ant vienos, bet ant dviejų kojų. Ant tokio pagrindo atsistoję, Viešpaties sutvirtinti, galime pabandyti siekti ir aukštesnių dalykų: gilesnio Dievo pažinimo, įvairesnio tarnavimo Kristui, nuoširdesnio aukojimo ir pasiaukojimo, nesavanaudiškos meilės, iš Dievo ateinančios ir visa nugalinčios ramybės, susivaldymo ir daug daug kitų Dvasios vaisių.