Dievo pažadų išsipildymo laikas

undefined

Zacharijas buvo senas kunigas, kuris daug metų ištikimai vykdė kunigams priskirtas pareigas. Kunigystė Izraelyje buvo ne savanoriška, bet paveldima. Zacharijas buvo kilęs iš kunigo Abijo palikuonių, o jo žmona Elžbieta – iš Aaraono palikuonių. Kunigais buvo gimstama, o sulaukus atitinkamo amžiaus, prasidėdavo tarnystė Dievui, panašiai kaip tai darė jų tėvai ir protėviai. Tad, kaip galima tikėtis, tarp kunigų būdavo visokių žmonių, bet Zacharijas buvo doras ir sąžiningas kunigas. Žmonių akyse Zacharijas turėjo tik vieną trūkumą – su savo žmona Elžbieta negalėjo susilaukti vaikų. To laiko pasaulyje tai buvo vertinama kaip Dievo bausmė ar net – prakeikimas…

Psalmistas moko: „Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana, įsčių vaisius – palaiminimas.“ (127 Ps 3) Kaip visada, žmonės tai vertina pagal žmogiškus standartus: neturi vaikų, reiškia neturi ir palaiminimo… O vėliau, viduramžiais, dar geriau: šeima ir vaikai iš palaiminimo pavirsta našta, nuodėmingu pasauliečių džiaugsmu, o kunigai per prievartą verčiami laikytis celibato, atsisakyti šeimos. Zacharijo laikais to nebuvo. Šeima ir vaikai buvo trokštama ir branginama Dievo dovana, palaiminimas. Jei turite gavę tokią dovaną, saugokite ją, branginkite ją, ir prisiminkite, kad ji ne visiems duota.

Kodėl Elžbieta ir Zacharijas taip troško sūpuoti ant rankų savo vaikelį? Tam yra ir teologinė priežastis: Dievas Abraomui davė pažadą, kad jo palikuonių bus tiek, kiek danguje žvaigždžių. Neturėti vaikų, reiškia negalėti prisidėti prie šio pažado išsipildymo… Zacharijas ir Elžbieta, nepaisant jų kilmės, pamaldumo ir kitų Dievui patinkančių dovanų, jautėsi tarsi „brokuoti“ ir kažkuo neįtikę Dievui. Tais laikais apie nevaisingumo problemas niekas nežinojo. Susilaukti palikuonio tokiame amžiuje buvo tarsi išteisinimas, pašalinimas gėdos ir bet kokių įtarinėjimų ar kaltinimų.

Kunigas Zacharijas, nežiūrint to vienintelio trūkumo, buvo garbingas ir gerbiamas žmogus, antraip, atėjus jo kilties eilei aukoti smilkalus šventykloje, vargu ar jam būtų gentainiai patikėję tokią garbingą užduotį. Zacharijas turėjo įžengti į šventąją šventyklos vietą, kur prie smilkalų altoriaus turėjo aukoti smilkalus kartu su savo gentainių prašymais ir maldomis. Kunigo pareigos neapsiribojo tuo, kad jis turėjo ant žarijų užpilti žiupsnelį smilkalų, bet ir tinkamai perduoti žmonių maldavimus Dievui.

Kuomet Zacharijas manėsi esąs tik vienas prieš Dievą šventoje vietoje, jį labai išgąsdino staigus angelo Gabrieliaus pasirodymas. Net pats angelas pastebi Zacharijo išgąstį ir baimę, todėl pirmiausia ramina jį, pranešdamas žinią, kurios Zacharijas laukė visą gyvenimą: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse.“ (Lk 1,13-15)

Visiems tėvams malonu girdėti kokie gražūs, kokie geri ir kokiomis geromis savybėmis pasižymi jų vaikai. Tai reiškia, kad jie kažką atliko gerai, jų darbas ir pastangos nenuėjo per nieką. Zacharijui, kuriam dėl amžiaus, greičiausiai, taip ir neteks pamatyti sūnaus pilnametystės, angelas apreiškia, koks jis bus Dievo širdžiai mielas žmogus ir Dievo vyras: „Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“ (Lk 1,15-17) Zacharijo palikuonis bus kunigas ir pranašas pagal Dievo širdį. Kas gali būti geriau tėvams nei išgirsti tokią žinią?

Tačiau, kaip dažnai būna gyvenime, net ir matant ar girdint apie nuostabius dalykus, koją pakiša daug ko nesugebantis priimti mūsų protas. Zacharijas pradeda abejoti: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ (Lk 1,18) Kitais žodžiais sakant, Zacharijas tvirtina: skamba gražiai, bet … tai – neįmanoma!

Vieni sako, kad Dievo buvimas – neįmanomas. Kiti sako, kad pasaulio sukūrimas Dievo žodžiu iš nieko – neįmanomas. Treti, kad angelo pasirodymas – neįmanomas. Dar kiti, kad kalbos apie Šventąją Dvasią ir Kristų yra pasakos, nes tai neįmanoma! Zacharijas išvydo neįmanomą dalyką, angelą, kuris pranešė apie neįmanomą dalyką – palikuonio gimimą senatvėje, ir šis kunigas dar drįsta žmogiškai suabejoti, kad Dievui viskas įmanoma!… Tokios abejonės perpildo angelo kantrybės taurę: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ (Lk 1,19-20)

Šioje vietoje palyginimui norėčiau pateikti Mergelės Marijos atsakymą. Marija išgirsta dar keistesnę žinią: jos kūdikis bus iš Šventosios Dvasios ir, priešingai nei Zacharijas, ji angelui atsako: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ (Lk 1,38)

Visi susirinkusieji laukė, kol išeis Zacharijas ir patvirtins jiems, kad jų maldavimai perduoti Dievui, sutaikymas su Dievu atliktas bei juos palaimins. Ir ką jie pamatė? Žmogų, kuris nebegali ištarti nė žodžio, kuris sukrėstas, vis dar negalintis atsigauti po regėjimo šventykloje. Tai irgi simboliška. Tai reiškia, kad žmonių maldas Dievui perduos ir sutaikymą su Dievu atliks ir palaiminimą ne Zacharijas, ir ne jo sūnus Jonas Krikštytojas, bet po jų ateinantis Kristus.

Jono vardas reiškia „Dievas yra gailestingas“. Galima suprasti Elžbietą, kad susilaukusi senatvėje sūnaus, kurio gimimas per akimirką nubraukė visą skausmą, ašaras ir gėdą, ji troško pavadinti ne tėvo vardu, bet “Jonu”, nes Dievas  buvo jiems gailestingas. Zacharijas patvirtina tai, ant lentelės užrašydamas, kad kūdikio vardas bus „Jonas“, nes šiuo gimimu Dievas patvirtino, kad Jis buvo ir yra gailestingas ne tik jiems, bet ir visam Izraeliui. Iš tiek laiko tylėjusio, ir per tą laiką turėjusio galimybę apie daug ką pagalvoti, Zacharijaus lūpų prasiveržią Dievą liaupsinanti giesmė:

 „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui,
kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.
Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
savo tarno Dovydo namuose,
kaip nuo senų senovės buvo skelbęs
savo šventųjų pranašų lūpomis,
jog mus išgelbės nuo priešų
ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.
Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą
ir atmena savo šventąją sandorą ­
priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui,
jog leis mums,
išvaduotiems iš priešų rankos,
be baimės jam tarnauti
per visą gyvenimą
šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,
nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti;
tu mokysi jo žmones išganymą pažinti
per nuodėmių atleidimą.
Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo
mus aplankė šviesa iš aukštybių,
kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje,
kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią
.“ (Lk 1,68-79)

Devyni mėnesiai tyloje! Kiekvienas mėnuo yra kaip 100 Izraelio istorijos metų, prabėgusių nuo Dovydo laikų laukiant tobulesnio karaliaus ir Dievo tautos gelbėtojo. Todėl Zacharijo giesmėje atsispindi visa Izraelio istorija, visi tautos maldavimai, gilus Gelbėtojo ir Atpirkėjo troškimas. Tą maldą ir liaupses, kurias Zacharijas turėjo ištarti šventykloje aukojimo dieną, bet buvo nepasirengęs dėl asmeninių pergyvenimų ir nuoskaudų, jis ištarė savo namuose pažado išsipildymo dieną, kuomet kūdikis buvo apipjaustytas ir apipjaustymu priimtas į Dievo tautos gretas.

Susenę Zacharijas ir Elžbieta yra kaip į praeitį išeinantys senieji patriarchų ir Įstatymo laikai. Jų palikuonis Jonas Krikštytojas su pranašui Elijui būdingu užsidegimu primena apie Dievo Įstatymą, apie tautos įsipareigojimus Dievui, o vėliau nuolankiai užleidžia vietą Jėzui ir naujiems Dievo malonės laikams. Ne Jono Krikštytojo gimimas yra tikroji šviesa pasaulio tamsybėse, bet – Jėzaus gimimas ir gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas.

Jonas Krikštytojas pasirinko dykumą, nes ir Mozė savo tautiečius  pagarbinti Dievo kvietė į dykumą. Išeiti į dykumą reiškia palikti visus turtus, pramogas, viską, kas mus atplėšia nuo Dievo ar daro vergais. Dykumoje tikintysis lieka veidas į veidą su Dievu. Taip Jonas troško priminti Mozės paliktus Dievo Įsakymus, kad atėjęs Gelbėtojas Jėzus galėtų įvesti į Pažadėtąjį kraštą, panašiai kaip tai padarė po Mozės tautos vadovu tapęs Jozuė. Zacharijas tyloje suvokė ir tai išreiškė įkvėptas šv. Dvasios giesmėje, kad per du kūdikius – Joną ir ypatingai – Jėzų, atėjo ilgai lauktas Dievo pažadų išsipildymo laikas.