Vasarą prisiminus…

 Remigijus Šemeklis

LEK Nr. 11

Vasaros metas… Vieniems tai laikas, kai galima atsipūsti po darbų, o kitiems – priešingai, tenka atsiraitoti rankoves ir kibti į, atrodytų, nesibaigiančius darbus. Mes ne žemdirbiai… jei rankas ir išsitepame tai tik su rašalu ar vis gendančios mašinos tepalu. Nors iš kitos pusės žiūrint, esame labai panašūs ūkininkus, nes sekdami Kristaus mokymu sėjame Dievo Žodį į žmonių širdis, tikėdami, kad laikui atėjus mūsų darbas atneš gerus vaisius.


Nuotraukoje: Stovyklos atidarymas.

Kai prisimenu vasarą žvelgdamas į išmargintą pastabomis kalendorių, net nustembu: kiek daug santuokų palaiminta, kiek stovyklų, kiek seminarų ir įvairiausių renginių… Bet iš visų šios vasaros brangių prisiminimų puokštės išskirčiau – Šilutės vaikų stovyklą. Ne todėl, kad kiti renginiai būtų nevykę; ir tikrai ne todėl, kad vaikus mėgčiau labiau už visus kitus savo parapijiečius, bet, pirmiausia, todėl, kad jie – auganti karta, kuri kada nors turės mus pakeisti. Būtent todėl jiems, mažiesiems mūsų parapijos nariams, norisi suteikti visa geriausia, ką tik turime.


Nuotraukoje: valgome.

Šios vasaros vaikų stovyklos tema, panašiai kaip ir jaunimo stovykloje Vanaguose, buvo malda. O tiksliau – pardrąsinimas „IŠMOKIME MELSTIS“. „Malda“ mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje vis labiau tampa suprantama kaip žodžio „krikščionis“ sinonimas; išmokti melstis arba išdrįsti melstis – mano akyse vis dažniau transformuojasi į iššūkį: išdrįsk būti krikščionimi!

Nuotraukoje: stovyklautojai giedojo giesmes ir meldėsi.

Žinoma, stovyklos metu mes ne tik giedojome giesmes ir meldėmės! Mes spardėme kamuolį, dūkome, kreida išpaišėme asfaltą, o kai kur – ir sienas, darėme įvairius darbelius, šventėme gimtadienius… Buvo ir tokių, kurie praliejo kelias ašaras, bet geras oras tuoj jas nudžiovindavo, ir ką tik liūdėjęs vėl imdavo šypsotis, šėlti tarsi nieko nebūtų nutikę.

Šauni buvo stovykla! Tikiu, kad ir stovyklos tikslas buvo pasiektas: būti krikščionimi ir melstis nėra nuobodu! Melstis gali ne tik ligotas, senas, vos pajudantis žmogus, bet ir judrus, vietoje nenustygstantis vaikas.

Nuoširdžiai noriu padėkoti mūsų (ir ne tik!) parapijos jaunimui, paaukojusiam svarbią savo gyvenimo savaitę darbui su vaikais. Ne mažiau dėkingas jaučiuosi „Sandoros“ pirmininkei Astritai Liepienei bei visoms darbuotojoms, kurios maitino vaikus (o kai kuriuos ir aprengė!) bei pasirūpino ūkine stovyklos dalimi.


Finansinės paramos šiai stovyklai sulaukėme iš kun. Valdo Aušros bei Ziono parapijos (Čikaga, JAV), iš kun. Martino Bauerio (Emerichas, Vokietija), Martinos Muller, Švedijos Ovansjo parapijos. Savo aukomis, paaukotomis Šilutės kapinių šventės metu, prisidėjo ir šilutiškiai.

Visų stovyklautojų vardu: Nuoširdus jums ačiū!

Kunigas Remigijus Šemeklis