Martyno dienos minėjimas

Lapkričio 10 diena – Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio gimimo diena. Deja, tik retame lietuviškame kalendoriuje užtiktume įrašą apie šią visiems liuteronams reikšmingą datą… Visai kas kita, jei ieškotume šv. Martyno dienos! Lapkričio 11 diena katalikų kalendoriuje yra minima kaip šv. Martyno diena. Ji skirta IV a. vyskupui Martynui prisiminti. Etnografams šv. Martyno diena žinoma labiau kaip paskutinė didesnė rudens šventė. Visai ne atsitiktinai 1483 m. lapkričio 10 dieną Vokietijoje gimusiam berniukui, vėliau tapusiam Bažnyčios reformatoriumi, tėvai parinko Martyno vardą.

 

Nuotraukoje: 1529 m. Luko Kranacho vyresniojo (Lucas Cranach) nutapytas Liuterio paveikslas. (nuotr. iš Vikipedijos)

Šilutės liuteronams ši data atgaivina dar vieną prisiminimą. Tai – Šilutės liuteronų bažnyčios pašventinimo data (1926 m. lapkričio 10 d.), dėl kurios bažnyčia vadinama Martyno Liuterio vardu!

Malonu, kad Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras bei Klaipėdos Salio Šemerio suaugusiųjų vidurinė mokykla, norėdamos įprasminti šv. Martyno dieną, kreipėsi ir į Šilutės Martyno Liuterio parapiją. Trumpo susitikimo metu buvo nutarta, kad renginys Martyno dienai paminėti įvyks liuteronų bažnyčioje.

 

Šilutės jaunimo ir suaugusių mokymo centras, atsižvelgdamas į dar neseniai prabėgusią mirusiųjų minėjimo šventę, pasirinko temą – „mirusiųjų pagerbimo papročiai“. Ši tema suderėjo su verksmingu lapkričio oru, o dar labiau – su skaudžiomis lietuviško gyvenimo aktualijomis bei slogia rudens nuotaika. Tiesa, nuotaiką, pirmiausia, praskaidrino tai, kad pašildytoje žiemos pamaldų salėje (koplyčioje), renginys buvo pradėtas tradicine liuteroniška giesme, dienos skaitiniu iš Jokūbo laiško, trumpu Dievo Žodžio išaiškinimu bei malda. Ne mažiau maloniai nuteikė ir nuoširdus mokinių noras pasidalinti įgytomis žiniomis.

Šilutės suaugusiųjų mokyklos auklėtinis Renatas Buinickas kartu su savo lietuvių kalbos mokytoja dialogo forma papasakojo apie mirties sampratą iki krikščioniškame pasaulyje bei apie senuosius pagoniškus laidojimo papročius. Šį pranešimą papildė dar dviejų mokinių – Ainos Bačiulienės tema „laidojimo papročiai Mažojoje Lietuvoje“ ir Virginijos Bliūdžiuvienės išraiškingai perskaityta ištrauka iš I. Simonaitytės romano „Vilius Karalius“. Perskaitytoje ištraukoje, rašytojos akis smulkmeniškai užfiksavo lietuvininko laidotuves. Kad svečiai geriau susigyventų su subtiliai perteiktu paveikslu, šilutiškiai iš giesmynų užgiedojo rašytojos romane paminėtą giesmę „Gerą kovą kovavau piktame šiam sviete“.

 

Nuotraukoje: Renatas Buinickas kartu su lietuvių kalbos mokytoja dialogo forma papasakojo apie baltų mirusiųjų pagerbimo papročius. (Stasės Latvelienės nuotr. )

Atėjo eilė ir parapijos kunigui R. Šemekliui pasidalinti įžvalgomis apie dabartinius liuteronų laidojimo papročius. Pranešime pastebėta, kad reformacijos laikais susiformavęs liuteronų bažnyčios požiūris į nuodėmę, mirtį bei išteisinimą per malonę, per tikėjimą Kristumi, ligi šiol atsispindi laidotuvių giesmėse bei tradicijose.

Susipažinimą su liuteroniškais laidojimo papročiais vainikavo Anžela Poškienė, per projektorių parodžiusi Klaipėdos kraštui būdingus kryžius ir krikštus. Jais senieji gyventojai išreikšdavo savo meilę ir pagarbą iškeliavusiems artimiesiems.

 

Nuotraukoje: Krikštai Nidos liuteronų kapinėse. (nuotr. iš Vikipedijos)

Renginiui einant į pabaigą, atėjo eilė klaipėdiečiams. Jie dalinosi žiniomis apie šv. Martyno dienos papročius, apeiginius valgius, rodė vaizdus iš lietuvininkų buities. Ypač malonu buvo matyti filmuotą Klaipėdos mokyklos medžiagą, kurioje mokiniai mokomi senųjų klaipėdiečių amatų.

Po renginio, organizatoriai ir dalyviai rinkosi mokykloje. Čia laukė kava, iškeptas žąsies formos tortas, pasidalinimas įspūdžiais bei diskusijos.

 

Lietuvos Evangelikų Kelias, Nr. 12